Naujienos

Knygą apie vaikus ir pinigus išleidusi Lina Banytė-Surplienė: „Duokime vaikams pinigų, bet nepamirškime atsakomybės“

2022 05 06

„Negalime tikėtis, kad mūsų vaikų finansinį raštingumą išugdys mokykla arba kad jie patys savaime išmoks, kaip elgtis su pinigais. Būtent mes, tėvai, galime jiems įteikti dovaną, tvirtą savarankiško gyvenimo pagrindą, nuo mažens mokydami juos svarbiausių finansinio raštingumo taisyklių“, – sako finansininkė, projekto „Raising Free Kids“ įkūrėja, lektorė, trijų vaikų mama Lina Banytė-Surplienė ir siūlo tėvams jokiu būdu nesikratyti šios atsakomybės, jei nori užauginti stiprią ir savarankišką asmenybę.

Perėjusi per savo patirtį, daug kartų klydusi, sukaupusi daugybę žinių savo profesiniame darbe L. Banytė-Surplienė jau ketverius metus moko tėvus ruošti savo vaikus ateities gyvenimui – veda seminarus, dalijasi patirtimi socialiniuose tinkluose, kalba radijo laidose ir tinklalaidėse. „Kiekvieni tėvai turi ambiciją užauginti laimingus, sėkmingus ir savimi pasitikinčius žmones. Tačiau šiais laikais, kai gyvename pertekliaus visuomenėje, vaikai dažnai nevertina to, ką turi, nesupranta, kiek turi įdėti pastangų, kad ką nors pasiektų. Tai tėvams kelia nerimą – kaip ugdyti vaikus finansiškai, kad jie norėtų siekti tikslų ir būtų pasiruošę ateities pasauliui?“ – sako lektorė.

Ji įsitikinusi, kad tėvams reikia pagalbos – aiškios ir patikrintos sistemos, kurią įgyvendinę jie jaustųsi ramesni. Būtent tokią sistemą apie pinigus su savo vaikais kalbėti pasiryžusiems ir nežinantiems, kaip tai padaryti, tėvams L. Banytė-Surplienė siūlo neseniai pasirodžiusioje savo knygoje „Apie pinigus su vaikais: paprasti patarimai tėvams, kaip paruošti vaiką ateities pasauliui“.

„Lietuvoje knygų apie finansinį raštingumą vaikams ir jų tėvams yra tiek mažai, kad jas galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Ir apskritai PINIGAI ir pokalbiai apie juos vis dar yra tabu, – neabejoja edukologė, keturių vaikų mama dr. Austėja Landsbergienė. – Mūsų pačių tėvai (ir mokytojai!) nebūtinai gebėjo ir ugdė mūsų finansinį raštingumą, todėl ši knyga gali būti tėvų ir mokytojų pagalbininke žengiant pirmuosius žingsnius, kad vaikas augtų finansiškai raštingesnis. Be to, visada naudingiausia, kai pateikiama ne segmentuota, o nuosekli informacija, kai dalijamasi praktiškai išbandytais dalykais ir istorijomis.“

Knygą išleido leidykla „Alma littera“. Kartu pasirodė ir L. Banytės-Surplienės parengtos diskusijų kortelės „Apie pinigus sau vaikais“. Trijų sudėtingumo lygių kortelėse tėvai ras klausimų, kurie paskatins tėvų diskusijas su vaikais – ar pinigai geri, ar blogi? Kiek jų norėtum sutaupyti? Kodėl žmonės ima paskolas? Diskusijos padės geriau suprasti, kaip mąsto vaikai, ir užlopyti žinių spragas. Šalia kortelių tėvams pridėta instrukcija, kaip geriausia pradėti diskusiją ir kaip į ją įtraukti vaiką.

Su L. Banyte-Surpliene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Jūsų knyga yra viena pirmųjų Lietuvoje, kurioje kalbama apie tai, kad vaikai nuo mažų dienų turėtų mokytis finansinio raštingumo. Knygelių apie pinigus vaikams tarsi ir būta, tačiau pirmiausia turbūt reikia kalbėti su tėvais, o ne su vaikais...
Vaikai pirmiausia turi matyti pavyzdį, kaip su pinigais elgiasi jų tėvai. Būtent jie suteikia vaikams galimybių patirti, kaip pinigai veikia. 

Ir vis dėlto dar dažnai manoma, kad pinigai – ne vaikų reikalas. Ši tema tarsi neegzistuoja iki to laiko, kol vaikai neužauga ir patys nepradeda savarankiško gyvenimo...
Kartais atrodo, kad pinigus reikia skaičiuoti tik bankininkams ir finansininkams, tačiau, ar esi rašytojas, sportininkas, ar statybininkas, įgūdžiai valdyti pinigus tau tikrai pravers. Šie įgūdžiai ne tik kuria saugumo jausmą, bet ir pagrindą, kuris leidžia siekti gyvenimo tikslų ir svajonių.

Patyriau, kad Lietuva tarsi perskilusi į dvi dalis: vienoje – finansiškai raštingi žmonės, ieškantys informacijos ir savo žinias norintys perteikti vaikams. Kitoje – tie, kuriems tai neatrodo svarbu, jie nei patys domisi, nei žino apie finansinį raštingumą, nei to moko vaikus.

Ir natūralu – ko gali išmokyti, jei pats nežinai? Kai kurie tėvai mano, kad finansinio raštingumo įgūdžius vaikams gali perteikti mokykla. Tačiau mokykloje pamokos vyksta konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje, jos nėra susijusios su specifine patirtimi. Kai vaikai nori kažką pirkti, paprastai šalia jų būna ne mokytojai, o tėvai. Ir tai yra tinkama proga refleksijai, kai mama ar tėtis gali klausti: „Ar tu tikrai dabar šio daikto nori?“ , „O gal mes galėtume palaukti keletą dienų, pagalvoti apie tai?“ , „Pasvarstyk, gal šiuos pinigus verta įdėti į taupyklę, o ne išleisti šią akimirką?“ Tėvų pozicija finansinio raštingumo mokyme – pati patogiausia, tačiau jie turėtų norėti tai daryti.

Pirmiausia reikėtų susitarti, kas yra tas finansinis raštingumas?
Aš jį apibrėžiu, kad tai yra įgūdžiai, kurie leidžia priimti efektyvius finansinius sprendimus. Pabrėžiu – įgūdžiai, o ne žinios. Viena yra žinoti, kaip apskaičiuoti paskolos palūkanas, suprasti, kaip veikia draudimas, tačiau visai kas kita formuoti įgūdžius, kurie kasdieniame gyvenime leistų priimti efektyvius finansinius sprendimus. Ką darysime su pinigais – taupysime ar išleisime, pirksime televizorių ar lopysime namo stogą, keliausime ar dairysimės, kur investuoti? Nuo mūsų sprendimų efektyvumo priklauso, kaip gyvensime ilgalaikėje perspektyvoje.

Tačiau pinigai, matyt, ne viskas. Jūs pati sakėte, kad jie padeda mums siekti tikslų, tačiau kaip neperžengti ribos, kai jie patys tampa gyvenimo tikslu?
Reikia suprasti, kad pinigai – labai galinga mokymo priemonė, galinti užauginti ir savanaudžius materialistus, egoistus, ir itin bendruomeniškus, savimi pasitikinčius žmones, kuriems rūpi esantys šalia.

Svarbu, kokias vertybes vaikams perduos tėvai – jei patys nešioja prabangius laikrodžius ir telefonus, jei pyksta ant kaimyno, kad šis išvyko atostogų į Tenerifę, o jis negali, jei namuose kalba tik apie pinigus ir kaip jų prikaupti, juk vaikai viską mato ir girdi, jie elgsis lygiai taip pat.

Visai kitokį žmogų užauginsime, jei vaikams akcentuosime ne turtus, o pinigų suteikiamą laisvę ir galimybes.

Auginate tris vaikus – sūnus Faustą ir Konstantiną, dukrą Elžbietą. Ar idėja kalbėti apie finansinį raštingumą, kurti tinklaraštį, rašyti knygą kilo iš asmeninės patirties?
Aš pati padariau daug klaidų! Tikriausiai, praėjus pusmečiui po aštuntojo mano vyresnėlio Fausto gimtadienio, į kurį jis buvo pakvietęs daug draugų, spintoje radau du didžiulius lego rinkinius. Negalėjau atsistebėti, kad jie net neišpakuoti! Prisiminiau savo gimtadienius, kai brangindavome kiekvieną dovaną, čia pat ją apžiūrėdavome, išpakuodavome. Supratau, kad Faustas visko turi per daug. Jis tiesiog išlepęs! Man tai buvo aiškus signalas, kad reikia skubiai kažką daryti, kad negaliu išleisti savo vaiko į pasaulį, žinodama, jog jis nesuvokia pinigų vertės ir to, kaip jie uždirbami.

Pradėjau ieškoti, kas man šią problemą galėtų padėti išspręsti, kas sudėliotų svarbiausius principus. Internetas nelabai padėjo, informacija, kurią radau, buvo prieštaringa: vieni sakė – duokite vaikui kišenpinigių, kiti sakė, kad jų visai nereikia. Vieni aiškino, kad vaikui verta mokėti už buities darbus, kiti buvo kategoriškai prieš. Teko sistemą susikurti pačiai, vėliau pastebėjau, kad ir pažįstami tėvai klausia, ėmė rašyti ir nepažįstami, taigi natūraliai pradėjau dalytis tuo, ką pati sužinojau ir išmokau.

Tai kokios tos svarbiausios taisyklės, jei norime užauginti finansiškai raštingus vaikus?
Labai svarbu, kad vaikai patirtų savo veiksmų pasekmes. Geriausias būdas išmokyti vaikus elgtis su pinigais – duoti jiems kišenpinigių. Bet ne šiaip duoti! Tėvų savaitei duoti penki eurai problemos neišspręs. Iš tėvų esu girdėjusi istorijų, kad kai kurie vaikai nežino, ką su tais penkiais eurais daryti, savaitės pabaigoje jie atneša juos mamai ir sako: „Pasiimk.“ Arba – atvirkštinis variantas: pinigus vaikai išleidžia tuojau pat, jiems atrodo, kad jie iš dangaus nukritę.

Didžiausią klaidą tėvai daro neaptarę su vaikais už pinigus jiems perleidžiamų atsakomybių. Tėvai turi vaikams paaiškinti: jei anksčiau aš tau pirkdavau žurnalą ir saldumyną už du eurus, dabar aš tau duodu du eurus ir tu už juos saldumyną ir žurnalą gali pirkti pats. Dar svarbiau tai, kad tėvai parduotuvėje atsilaikytų prieš vaikų prašymus ir, kaip paprastai nutinka, to žurnalo ar saldumyno nenupirktų patys už savo pinigus. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad kišenpinigiai – ne šiaip pinigai, jie iš dangaus nekrinta.

Dar vienas svarbus dalykas – kalbėkime atvirai su vaikais apie pinigus. Vaikai turi žinoti, kad kartais ir mums nesiseka, negalime apsimesti, kad esame tobuli ir visiškai nedarome klaidų. Galima sakyti: „Mielas vaike, žinok, aš irgi susimoviau, netinkamai investavau, priėmiau kvailą sprendimą, nusipirkau nereikalingą daiktą, per daug išleidau.“

Ir trečias dalykas – tėvų pavyzdys yra labai svarbus. Jei vieną sakysime, o kitą darysime – nieko gero nebus. Panašiai kaip dėl sveikos gyvensenos ar sporto. Jei sakysime vaikams, kad reikia sportuoti, o patys gulėsime ant sofos, vaikai greičiausiai rinksis gulėti ant sofos kartu su jumis.

Ar galite pasakyti, kiek vaikui reikia duoti kišenpinigių, kad ir šeimos biudžetas nekentėtų, ir vaikas nesijaustų nuskriaustas? Ar pinigai maistui taip pat gali būti laikomi kišenpinigiais?
Man atrodo, kad svarbu atskirti maistui skirtus pinigus nuo kišenpinigių. Maistui skiriami pinigai vaiko nemoko, jis juos išleidžia aiškiam tikslui. Jei karbonadas mokykloje buvo brangesnis, tėvai maistui gali skirti papildomai, juk jie nenori, kad vaikas badautų.

Kišenpinigiai – kas kita. Jie skirti tam, kad vaikas išmoktų priimti svarbius sprendimus ir darytų kvailus – emocijų apimtas nusipirktų už juos ne tai, ką planavo, ir suprastų, kad jo geidžiamas ir planuojamas pirkinys dėl tokio poelgio gali būti nukeltas dar keletui mėnesių, kol sutaupys reikiamą sumą.

Su vaikais taip pat būtina sutarti, kad pusę kišenpinigių vaikas išleidžia, o kitą pusę taupo. Taip pat svarbu sutarti, ir kam taupo. Nori naujo telefono – taupyk, nori stalo žaidimo – taupyk, nenori nieko – irgi taupyk, pravers.

Tačiau šeimos finansiškai apsirūpinusios labai nevienodai, vaikų poreikiai taip pat skirtingi – kaime gyvenantis vaikas pinigų išleidžia mažiau nei gyvenantis sostinėje. Galbūt esate išskaičiavusi kiekvienam patogų procentą?
Kišenpinigių dydis turi priklausyti nuo atsakomybių, kurias skiriame savo vaikams. Taip, šeimos gyvena labai skirtingai, vaiko reikmėms jie taip pat išleidžia skirtingas sumas, todėl ir kišenpinigių suma gali skirtis. Kokias atsakomybes galime perduoti vaikams? Pradėkime nuo saldumynų, žurnalų, vėliau prašykime, kad jie iš kišenpinigių susimokėtų už būrelius, kiną, batus, drabužius ar desertą kavinėje. Pradėję nuo dviejų eurų, po šešerių metų jiems jau galime skirti ir šimtą. Aš skaičiuoju taip: galima pradėti nuo to, kad duodame vaikui po pusę euro už kiekvienus metus. O paskui sumą galima didinti, jei perleidžiame daugiau atsakomybių.

Kai kurie tėvai sako: „Aš vaikui viską nuperku, kam jam kišenpinigiai?“ Jei iš tiesų viską nuperkate, tuomet ir kišenpinigių nereikia. Tačiau noriu mesti tėvams iššūkį – gal galite ko nors nebepirkti ir atsakomybę perduoti vaikams? Tik taip jie mokysis elgtis su pinigais.

Ar galite patvirtinti, kad šių dienų vaikai kur kas daugiau supranta apie pinigus, nei augę prieš du dešimtmečius?
Yra vaikų, kurie puikiai tvarkosi su pinigais, smalsauja, kaip galėtų jų papildomai užsidirbti, domisi investavimu, tačiau negaliu pasakyti, kad tokių – dauguma. Daugybė tėvų ir patys nieko nežino apie investavimą, tad ką jie gali paaiškinti savo vaikams? Iš užburto rato ištrūkti padeda tik žinios. O tie, kurie nori mokytis, visada laimi.

Mieli tėvai, nesikratykite atsakomybės. Pinigai ugdant asmenybę yra ne mažiau svarbūs nei santykiai, emocijos, empatija.

Ir kada yra geriausias laikas pradėti vaikus mokyti finansinio raštingumo?
Nuo trejų metų su vaikais jau galime kalbėti apie pinigus. Nuo šešerių reguliariai jiems duoti kišenpinigių, ugdyti finansines atsakomybes. Kuo vaikas didesnis, tuo daugiau turėsite pakeisti jau susiformavusių vaikų įpročių, bet iš tiesų – geriau vėliau nei niekada.

 

Dalinamės L. Banytės-Surplienės knygos „Apie pinigus su viakais“ knygos ištrauka. 

 

Sutariame, už ką vaikas turėtų mokėti iš savo pinigų

Tėvai dažnai manęs klausia, už ką vaikas turėtų susimokėti pats. Atsakymas – už tai, už ką susitarėte.

Jei duodate vaikui kišenpinigių, reikėtų sutarti, ką jis už juos pirks. Kuo didesnė jų suma, tuo didesnė turėtų būti ir perduodama finansinė atsakomybė (žr. „Kokio dydžio turėtų būti kišenpinigiai?“, p. 88).

Pateikiu kelis pavyzdžius pagal amžiaus grupes, už ką vaikas gali susimokėti pats (9 pav.).

3–6 m.

7–10 m.

Vyresni nei 11 m.

Šio amžiaus grupės vaikai dar negauna savo pinigų, todėl ir neturi už nieką susimokėti.

Išleisti:

• saldumynai,

• žurnalai, knygutės,

• žaislai, žaidimai,

• siurprizai kitiems.

Taupyti:

• draugų gimtadienio dovanos,

• mokykliniai reikmenys,

• neplanuotos išlaidos (pamesti daiktai),

• pramogos per šeimos atostogas.

Papildomai prie 7–10 m. vaikų finansinių atsakomybių

Išleisti:

• išėjimas į miestą su draugais ir kitos asmeninės pramogos,

• telefono sąskaita.

Taupyti:

• naujas kompiuteris,

• naujas išmanusis telefonas,

• drabužiai (visi arba tik dalis),

• būreliai (visi arba tik dalis).

 

 

9 pav. Už ką vaikas galėtų susimokėti iš savų pinigų.

Lentelėje išlaidas suskirsčiau į dvi dalis – išleisti ir taupyti skirtus pinigus. Iš tikrųjų abi šios dalys skirtos leisti pinigus, tačiau pirmieji pinigai skirti išleisti iš karto, o antrieji – tada, kai prireiks (žr. 6 skyrius. Taupykime, arba Padėkime vaikui pasiekti tikslus“, p. 157).