Naujienos

Jurga Baltrukonytė: „Pasiilgstu jaukaus mažų vaikų pasaulio“

2021 01 21

„Vaikai yra nuostabūs ir sudėtingi, o jų tėvai pasimetę tarp mokyklų, metodikų, psichologų, leidimų ir draudimų“, - sako Kanarų salose žiemą leidžianti žurnalų redaktorė, knygų vaikams autorė Jurga Baltrukonytė. Šių metų pabaigoje leidykla „Alma littera“ išleido jos naują knygą „Dvynukai sekliai pavojuje“. Ši knyga skirta ūgtelėjusiems, 7-12 metų vaikams. 
 
Gal tai klaidingas pastebėjimas, bet atrodo, kad knygos auga kartu su dukra, su Paula...
Mes visi augame su savo vaikais, sužinome daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, aš iš dukros Paulos prieš keletą metų sužinojau apie Tik Toką. Su vaikais patiriame naujų emocijų, atgaiviname pamirštus jausmus - baimę eiti į darželį, mokyklą, laimę žaisti, džiaugtis paprastais dalykais, mylėti net sliekus. Dukros augimas tarsi išplėtė visą namų erdvę, ten dabar telpa dar daugiau emocijų, susijusių su jos draugais, santykiais mokykloje, atsakomybe už pasaulį - jaunoji karta tą jau gerai suvokia, ir tai labai džiugina. Paula stebi, kad mažiau vartotume plastiko, yra jautri ir mielai padeda tiems, kuriems nesiseka ar reikia pagalbos. Taigi naujoje savo knygoje įžengiu į dar įdomesnį, sudėtingesnį pasaulį, kuriame sukasi dukros bendraamžiai. Jis bus groteskiškas, spalvos sutirštintos, veiksmas dažnai komiškas, personažai ryškūs. Daugybė detalių bus iš tikro gyvenimo – tai ir naujokų atėjimas į mokyklą (panašiai jautėsi Paula, pirmą kartą nuėjusi į mokyklą ispaniškoje saloje), ir pasirodymas ant scenos, kai gražus šokis baigiasi tragikomiškai (pati esu kritusi scenoje tiesiog apgailėtinomis aplinkybėmis!).
Dabartiniame mūsų ir Paulos gyvenime daugiau veiksmo, namuose daugiau kalbų sudėtingomis temomis, bendravimo analizių – tas ir atsispindi knygoje.
Bet kartais pasiilgstu to jaukaus mažų vaikų pasaulio, pilno pirmų atradimų, nuoširdaus rūpesčio gėlių žiedais ir varlėmis, be telefonų ir planšečių, to laiko, kai gražiausios yra močiučių megztos suknelės, skaniausi – jų kepti blynai, o geriausi draugai gyvena žaislų dėžėse, todėl tikrai neatsisakau minties grįžti į tą stebuklingą laiką ir kurti istorijas mažiesiems.
 
Ar mamystė tave įkvėpė parašyti pirmąją knygą vaikams?
Iš tiesų pirmą kartą atvirai prisipažinsiu – knygų rašymui mane įkvėpė ne Paulos atsiradimas. Mane įkvėpė mamos netektis. Buvo vasara, kai ji išėjo, Paulai sukako treji. Mama visą laiką man kalbėdavo: „Jei anūkėlei bus ketveri, gal mane prisimins...“ Tačiau planas A nepavyko. Paula tą laiką, kai jos buvo dar kartu, jau pamiršo.
Mamos išėjimo naktį aš sugalvojau planą B, tarsi dovaną mamai - palikti visas močiutes su jų daromais kasdienybės stebuklais gyvas mano knygose.  Rankraštis gimė per du mėnesius. Pirmoje serijos „Stebuklų namo istorijos“ knygoje vyksta nuostabūs šilti dalykai. Ji labai tikra, nes tuo metu užsirašinėjau Paulos kalbą, linksmas, įdomias ar keistas situacijas, stebėjau, kaip ji žaidžia, kaip bendrauja su mylimiausiu žaislu Dinozauru, kaip ieško išėjusios močiutės. Ir nuostabiausia – ją randa.
Labai džiaugiuosi, kad „Torčiuką ant debesėlio“ pamilo ir vaikai, ir jų tėvai, iki šiol, nors jau praėjo septyneri metai nuo mano pirmos knygos vaikams pasirodymo, gaunu laiškų su klausimu, kaip ją nusipirkti, nes niekur nėra. Gera  žinia - greitai bus išleistas jos naujas leidimas.
 
Ar tavo knygų istorijos gimsta tuomet, kai reikia rašyti? Ar tu jas nešiojasi ilgai ir padedi ant stalo tik įsijungusi kompiuterį?
Esu blogas rašytojos pavyzdys, gal todėl, kad turiu ir kitų darbų. Tobulas rašytojas nelaukia įkvėpimo, minčių, jis sėdasi prie stalo, atidirba darbo valandas, ir tai yra nuostabu. Man sekasi sunkiau, nes galvoje verda daug projektų, todėl dalinu trupinėliais laiką, jį turiu paskirstyti žurnalui „HAPPY365”, darbui su socialiniais tinklais, projektams ir knygoms. Ir be abejo, blynų bei perlinių kruopų sriubos virimui, kitaip nusimins pagrindinė knygos herojė Paula. O man nepatinka, kai bet koks vaikas nusiminęs...
 
Kiek realaus gyvenimo yra tavo knygose? Kiek istorijų atkeliauja iš tavo pačios vaikystės ir paauglystės?  Ir kiek – iš Paulos pasakojimų.
Aš neturiu tiek fantazijos, kiek jos turi tikras gyvenimas. Mano hobis, mano didžiausias malonumas – bendrauti su žmonėmis ir klausytis jų istorijų. Kartais, skaitydama knygas, jaučiu falšą, nes herojai – ar per tobuli, ar per blogi. Kai savo gyvenimo istorijas man pasakoja tikri žmonės, ryju kiekvieną emociją. Tai tampa spalvomis, išgyvenimais, kurie vėliau  nuspalvina personažų charakterius knygose.
Mano vaikystė buvo pilna knygų, ypač detektyvų. Pamenu, suguldavo šeima, o tėtis imdavo garsiai skaityti apie Baskervilių šunį. Ramiu, paslaptingu balsu. Po to net bijodavau į tualetą viena eiti! Prisimenu tai tarsi būtų nutikę vakar. Emocija tokia artima, kaip kavos puodelis, kurį dabar laikau rankoje.
 
Kodėl detektyvas? Ar tai tavo mėgstamas žanras, ar vaikams jame galima sukurti daugiau įtampos?
Detektyvas visada yra mįslė. Jame šiek tiek įtampos ir noro, kad viskas kuo greičiau išsispręstų. Vaikams patinka paslaptys ir blogiukai, o detektyve jų pilna.
Įdomiausias dalykas, kad šis detektyvas, nors pradėtas prieš trejus metus, šiandien itin aktualus. Jaučiuosi kaip burtininkė, kuri numatė ateitį – miesteliui gresia katastrofa, nes blogietis Tikas pastatė slaptą bakterijų fabriką ir ketina paleisti pikčiausias bakterijas į laisvę. Tada net nenumaniau, kad pasauliui iškils COVID 19 viruso grėsmė, o viena iš sąmokslo teorijų apie jo pradžią prasidės virusologinėje laboratorijoje Kinijoje.
 
Rašyti vaikams šiais laikais nėra lengva – jie tiek daug visko matę, girdėję, skaitę, o ypač – žiūrėję. Knyga niekuomet neprilygs kompiuterio pasauliui, kuriame viskas labai greita. Kaip tu sprendi šią dilemą?
Palieku ją spręsti kiekvienai šeimai – prieš miegą visada geriau vaikui išjungti kompiuterį ir paskatinti jį nerti į knygos pasaulį. Patogiausia nuo mažens nustatyti tam tikras dienos režimo taisykles. Juk net psichologai sunerimę - gali užaugti nervinga, visko greit norinti karta, kuri virtualiame pasaulyje norės pamiršti kasdienybę. Knygos skaitymas sulėtina tempą, mažina įtampą, lavina fantaziją.
Knygos nekonkuruoja su kompiuteriniais žaidimais, jų visai kita paskirtis.
 
Tavo knygas iliustruoja Algis. Kas nusprendžia, kaip turėtų atrodyti knygos personažai?
Personažų piešimas kartais tampa tikru karo lauku. Pamenu, būdama penkerių, Paula barė tėtį, kad knygos viršelyje mergaitės per didelė nosis ir negraži suknelė. Naujai knygai ji turėjo daug pastabų dvynukų aprangai, Algiui teko tobulinti. O kai dar aš pasakau savo pageidavimus, tai vargšas dailininkas tik susiima už galvos ir bėga laukais. Bet paskui grįžta nusiraminęs ir piešia iš naujo.
 
Kokia yra tavo naujosios knygos idėja. Kokią svarbiausią žinutę siunti skaitytojams?
Tai pramoginė, linksma knyga su labai svarbiomis užkoduotomis idėjomis.
Yra žinutės, skirtos vaikams, ir yra tos, kurias supras jų tėvai (slapta pagrobę knygą).
Vaikai sužinos, kad ir kokia didelė būtų problema, ją galima išspręsti. Ar tai būtų pirma diena mokykloje, ar bausmė šlykščiausioje pasaulio valgykloje, ar patyčios, ar iš proto išėjusi mokytoja, pasiutusi katė ar pasauliui gresianti katastrofa. Svarbu nenuleisti rankų ir laiku paprašyti pagalbos. 
Kita žinutė skirta tėvams. Knygoje veikia dvi šeimos, Blumbergai ir Tikai, Blumbergas svajoja tik apie ramybę ir saugų pasaulį, ne veltui jo sukurtą saugią sodybą pavadinau Burbulyne, tai aliuzija į socialinius burbulus, kuriuose kartais ramiai gyvename, nematydami, kas vyksta aplinkui. Kitas herojus, Tikas, mąsto tik apie verslą ir pinigus. Tai priminimas tėvams būtų toks – kraštutinumai nėra gerai, gyvenimas, vadovaujantis vien proto balsu, yra sunkus.
 
Ar saloje nuolat šviečianti saulė daro įtakos rašymui? Ar kada buvo kilusi mintis savo knygą išversti į ispanų kalbą?
Saulė labai trukdo rašymui, čia faktas. Laimei, keliuosi labai anksti, dažniausiai 4, kai ji dar nešviečia, tada nekyla jokių pagundų ir galiu ramiai dirbti. Visai neseniai parašiau kelioms leidykloms Ispanijoje dėl knygos vertimo, bet manau, kad be kitų metų, atsakymo negausiu, nes dabar prasideda nedarbo dienų maratonas, Kalėdos, Nauji metai, tada Trys karaliai, paskui greitai Velykos, o ir vasara čia pat. Juokas juokais, bet čia iš tiesų lėti tempai, o dar prisimenu kažkada darytą reportažą apie Venesueloje, Margaritos saloje kalinčią lietuvaitę – tai ji dėl tos pačios priežasties (švenčių ir nedarbo dienų gausa) vertėjo teisme nesulaukė trejus metus.
 
Kiek laiko savo dienoje skiri rašymui? Ar turi kokius nors ritualus?
Man labai patinka, kai būnu viena, gal todėl keliuosi, kai visi dar miega. Pasidarau kavos, pagalvoju, ką norėčiau rašyti – tai priklauso nuo nuotaikos (pasirinkimas milžiniškas, nes turiu pradėjusi kelias knygas, dar visada laukia tekstai žurnalui, postai feisbukui, interviu ir labai labai daug visokio kito rašymo).
Labiausiai nervina, kai paskaičiusi suprantu, kad nebepatinka. Tas momentas, kai ištrinu dienos ar net kelių dienų darbą, yra skausmingas. Bet turbūt man pasisekė, kad esu ne tik rašytoja, bet ir redaktorė, daug metų redaguoju autorių straipsnius. Į savo tekstą žiūriu kaip į svetimą – kaip juos karpau ir taisau, taip pat elgiuosi ir su savuoju.
 
Ar duodi Paulai paskaityti, ką parašiusi? Ar atsižvelgi į jos komentarus?
Anksčiau ji buvo griežta kritikė ir tekdavo jos klausyti. Kai skaitydavau, ką parašiusi, sekdavau jos reakcijas. Vos dėmesys krisdavo, toje vietoje jau keisdavau pasakojimo tempą ir kryptį. Algis kentėjo dar labiau – nes tekdavo dažnai perpiešti sukneles ar pagražinti veidus. Iš tiesų labai gerai turėti skaitytoją namuose. Paulos pageidavimu šioje knygoje buvo pakeisti kai kurių herojų vardai. Didelis karas virė dėl katės Kruopos, bet jį palikau. Man jau užteko vargo ir nervų, kai savo šuniukui rinkome vardą. Joks netiko! Kai trys žmonės ir visų nuomonės skirtingos, gero nelauk. Todėl linksma pašėlusi katė, įkritusi į žalius dažus, liko su mano sugalvotu vardu, Kruopa.
 
Feisbuke pasidalinai jautriu pasakojimu apie patyčias, kurias patyrė tavo dukra. Kartais atrodo, kad ten, kur šilta ir daug saulės vaikai to nedaro. Kaip apibūdintumei šių dienų vaikus?
Vaikai yra nuostabūs ir sudėtingi. Jie auga technologijų bumo epochoje, auklėjami naujaisiais šiuolaikiniais metodais, kurie turi ir be galo daug kraštutinumų, nes „viskas galima, juk lavina fantaziją“. Vaikų tėvai pasimeta tarp mokyklų, metodikų, psichologų, leidimų ir draudimų, mokytojai irgi naujose kryžkelėse, nes seni dalykai tarsi atgyveno, o kaip elgtis su naujais? Vienur planšetės privalomos nuo pirmos klasės, o kitur skaičiuojama su lauko akmenukais. Pasirinkimas toks įvairus, kokio niekada nebuvo! Jei mamos lyginasi viena su kita ir ginčijasi, kiek žindyti, ar jau dvejų metukų vesti į baletą ir aiškina, kad nemadinga leisti į valstybinį darželį, tai paaugę vaikai irgi varžysis, kuris geresnis. O ką reiškia - geresnis? Kokioje srityje geresnis? Man labai baisi ta lyginimosi su kitais tradicija, skatinimas pirmauti. Tai nieko gero nežada – tik nepasitenkinimą, nepasitikėjimą ir neegzistuojančios tobulybės paieškas. Tolerancija sau ir kitiems lieka tarsi antrame plane. Vaikai įkinkomi į lenktynes, kurios net neturi finišo.
Patyčių tema paliečiama ir naujoje mano knygoje, nes tai patyrėme asmeniškai. Paula trejus metus kentėjo ir bandė pritapti klasėje, aš laukiau, kol vaikai išaugs, stengiausi susidraugauti su nedraugiškomis mergaitėmis, jų mamomis, ir man atrodė, kad sekasi. Mergaitės mielai su mumis važiavo į linksmybes vandens parkuose, bet mokykloje, vos manęs nelikdavo, elgdavosi priešingai. Juokdavosi iš Paulos gebėjimų piešti, iš geltonų plaukų, elgdavosi labai negražiai, apie tai net nenoriu kalbėti, kaip skaudu. Bet tai rodo, kad vaikai darosi dviveidžiais – jie moka manipuliuoti, elgtis kaip angelai ir velniai, ir yra pamiršę apie dalykus, kurie turėtų būti plakti kiekvienoje mažoje širdelėje. Neįskaudink draugo, nes jam skauda taip, tarsi tu į ugnį įkištum pirštą.
 
Ar tavo dukra Paula daug skaito? Kokios knygos jai patinka? Ar skaitote kartu, kalbatės apie knygas?
Norėčiau pasigirti, kad dukra skaito daug ir noriai, bet taip nėra. Tačiau knygų skaitymą įtraukėme į dienotvarkę, tai yra kaip savaime suprantamas dalykas. Ji gali pasirinkti, kokia kalba – lietuvių, anglų, ar ispanų - skaitys. Knygų pilni namai, džiaugiuosi, kad ir draugai, jei sugalvoja ką atsiųsti į salą, tai būna knygos. Paulai dešimt metų, šiuo laikotarpiu jai įdomiausios dienoraščio tipo knygos, Šerloko Holmso istorijos, gamtos įdomybės ir Gineso rekordai.
 
Galbūt tavo saloje vaikai skaito daugiau nei Lietuvoje?
Tikrai ne! Saloje yra daug lauko pramogų, todėl vaikai mažiau būna namie ir tikrai mažiau skaito. Bet mūsų kaime statoma milžiniška biblioteka, gal nutiks geri pokyčiai. Juk knygos padeda pažinti save, kitus ir visą pasaulį.
 

0001_fotojet-1_1611218082-effaf32b9fe289e274bf2ea6fc3f2fc9.jpg