Naujienos

Elenos Ferrante atviras interviu pasauliui

2020 09 04

Kai tik buvo paskelbta, kad pasirodys nauja, pasaulį Neapolio saga nustebinusios italės rašytojos Elenos Ferrantes romanas „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ iškart tapo viena labiausiai laukiamų knygų. Sukėlęs furorą Italijoje, rugsėjo pirmąją romanas buvo pristatytas pasauliui. Pasaulinėje premjeroje sudalyvavo ir lietuviškasis, Ievos Mažeikaitės-Figerio vertimas.

 „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ – aštuntoji Elenos Ferrantes knyga. Kaip ir kitas šios autorės knygas ją išleido leidykla „Alma littera“. Pagrindinė romano veikėja – vėl moteris, tiksliau, paauglė Džiovana. Turtingojoje Neapolio dalyje, viskuo aprūpinta ir saugi ji auga iki tos akimirkos, kol sužino esanti panaši į bjauriąją tetą Viktoriją iš skurdžiojo Neapolio. Istorijos variklis – pamatyti ir pažinti savo tetą, o Ferrante skaitytojus vedžioja klaidžiais tiesos ir melo labirintais, nuolat maišydama kortas. Niekas nežino, kur Džiovaną nuves melagingas suaugusiųjų gyvenimas.

 Ar gali taip nutikti, kad vieną dieną atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad pasuktum kryptimi, kurios niekas tavo gyvenime nelaukė ir nesitikėjo? Ir tik vėliau, radęs jėgų atsitiesti, suvoktum, kad viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal tiesa išvis neegzistuoja?

 Tokius ir panašius, bręstančiai asmenybei itin svarbius klausimus užduoda Elena Ferrante, paslaptinga rašytoja, kurios jos skaitytojai ir literatūros apžvalgininkai bei kritikai nėra matę. Jos knygos išverstos į 48 pasaulio kalbas, parduota daugiau nei 12 milijonų, o žurnalas TIME rašytoją pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių. Jokia paslaptis ir kalbos apie jai žadamą Nobelio premiją.  

 Elenos Ferrantes karštinė prasidėjo 2013-aisiais, kai Niujorke, po stulbinamos „Nuostabiosios draugės“ sėkmės, knygininkai pirmieji pavartojo žodžių junginį Ferrante Fever. Truko labai trumpai, kad karštinė apimtų visą pasaulį – Ferrante rašė apie moteris, jų būtį vyrų pasaulyje, apie dramas ir kelius į savo svajonę. Pagal neapolietišką sagą buvo sukurtas Saverio Costanzo režisuotas serialas, kurį turėjo progos pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

 Knygininkai ir knygų apžvalgininkai kaip susitarę teigia, kad Ferrantes talentas slypi jos gebėjime per vieno veikėjo istoriją papasakoti kelių kartų ar netgi visos Italijos istoriją.

 Pati rašytoja teigia, kad Neapolis, kuriame vyksta ir naujosios knygos veiksmas, yra neatsiejama jos dalis. Jai nereikia ieškoti žvilgsnio į Neapolį, ji turi jį nuo gimimo. „Vis iš naujo rašau apie jį, kad pamatyčiau jį, pamatyčiau save, ir kad jis vis ryškiau pamatytų mane“, - kalbėjo rašytoja interviu, kurį raštu davė viso pasaulio knygų leidėjams.

 Paklausta, kodėl ji sumanė parašyti „Melagingą suaugusiųjų gyvenimą“, rašytoja prisipažįsta vaikystėje buvusi melagė ir už savo melus dažnai užsitraukdavusi bausmę. Vėliau, ji sako, paaiškėjo, kad vaikiškas melas tebuvo vaizduotės pratybos, o, štai, suaugusieji meluoja nuolat – ir sau, ir kitiems. „Kai kurios šios vaikystės patirtys ir padėjo atsirasti Džiovanos istorijai“, - knygos vertėjams prisipažino Ferrante.

Naujasis italų literatūros žvaigždės romanas daugiau aiškumo apie tai, kas iš tiesų yra rašytoja ir kas slepiasi po Ferantes slapyvardžiu, nepridėjo. Visos sąmokslo teorijos, apie tai, kas iš tiesų rašo beprotiško populiarumo sulaukiančias knygas tebegalioja, o rašytojos nuotraukų internete – su žiburiu nerasi.

Siūlome paskaityti autorės interviu pasaulio leidėjams:

Marcello Lino, Intrinseca leidyklos vertėjas, Brazilija

 Neapolio dialektas jūsų romanuose atlieka svarbų vaidmenį. Daugelio personažų natūrali minčių raiška būtų dialektas, tačiau juo prabylama retai, veikiau įvardijama, kad kalbama tarmiškai arba mintis perteikiama italų kalba su tarmišku akcentu. Ar būtų galima teigti, kad ir jūs tam tikrose romanų vietose tampate vertėja – personažų balsus girdite tarmiškai ir išverčiate juos į italų kalbą?

 Žinoma, bet šitoks vertimas mane erzina, yra nemalonus. Kad būtų aiškiau, pakomentuosiu savo sukurtų pasakojančių personažų prigimtį. Mano knygose pasakojantis „balsas“ yra iš Neapolio kilusios moters, kuri puikiai moka kalbėti tarmiškai, tačiau yra išsilavinusi ir jau seniai gyvena toli nuo Neapolio, dargi turi rimtų priežasčių neapoliečių tarmę laikyti smurto ir nešvankybių kalba. „Balsą“ rašau kabutėse, nes tai ne balsas, o rašytinis tekstas. Delija, Olga, Leda, Elena – tiesiogiai ar netiesiogiai – viską pasakoja raštu ir rašydamos griebiasi taisyklingos italų kalbos, mat ji – tam tikra kalbinė užkarda nuo jų gimtojo miesto. Jos – viena mažiau, kita daugiau – susikūrė savo pabėgimo, emancipacijos, augimo kalbą ir tai padarė priešindamosi jas vaikystėje ir paauglystėje formavusiai ir kamavusiai tarmiškai aplinkai. Vis dėlto ši jų italų kalba labai trapi. Užtai tarmė emociškai labai stipri ir kritinėmis akimirkomis prasiveržia, persikelia į norminę leksiką, išlenda visu savo šiurkštumu. Apibendrinant: kai mano knygos italų kalba įgauna tarmišką akcentą, tai ženklas, kad praeitis ir dabartis nerimastingai, skausmingai susipina net per kalbą. Paprastai tarmės nemėgdžioju: leidžiu skaitytojui ją nujausti kaip galimą geizerio išsiveržimą.

 Király Kinga Júlia, Parks Publishing leidyklos vertėja, Vengrija

 Jūsų ankstesniuose romanuose moters interesų įteisinimo procesas ir jos emancipacija užtrukdavo kone kelis dešimtmečius, o kartais ir visą gyvenimą. O naujausiame romane Džovanai pavyksta išsiveržti iš aplinkos įtakos ir rutinos per stebėtinai trumpą laiką. Ar tai išskirtinis atvejis, ar tiesiog kartų kaita? Tiksliau, ar mūsų motinų siekiai ir vaisingos pastangos pasitarnavo mūsų įgalinimui?

 Džovana labai tolima Lilai ir Lenučiai. Ji gavusi puikų pasaulietinį, demokratišką išsilavinimą. Jos tėvai, abu mokytojai, tikisi, kad dukra taps išsilavinusia, autoritetinga, laisva ir savarankiška moterimi. Tačiau nedidelis įvykis užstrigdo jai numatytą mechanizmą ir mergaitė pradeda į save žiūrėti kaip į supuvusį melagingos aplinkos vaisių. Dėl to ima beviltiškai plėšti iš savęs išsilavinimą, tarytum trokštų pasilikti tik gryną ir paprastą savo gyvo kūno tiesą. Lenučia ir Lila taip pat mėgina nusikratyti nuo savęs kvartalo žymes, bet joms tenka sunkiai įgyti priemones, reikalingas išsilaisvinti iš tikro ir metaforinio skurdo, o štai Džovana tokias priemones jau turi namie, tačiau jas panaudoja prieš tą patį pasaulį, kuris jai juos suteikė. Ji maištauja jau turėdama ginklų, todėl daro tai greitai ir ryžtingai. Vis dėlto sujaukti tokią išpuoselėtą savastį – labai pavojingas užsiėmimas. Neįmanoma pakeisti pavidalo, suteikiant sau neva tikresnį, nerizikuojant visai prarasti save.

 Jiwoo Kim, Hanglisa Publishing leidyklos vertėja, Korėja

 Palyginti su moteriškais personažais, „ferantiškieji vyrai“ atrodo gana paprasti arba monotoniški. Ar kuris nors iš vyriškų personažų jums atrodo teigiamesnis nei kiti, o gal kuris nors jums ypač brangus?

 Encas. Man patinka vyrai, kurių jėga pasireiškia per taktišką pagalbą moters gyvenime. Man patinka tokie, kurie padeda nedaugžodžiaudami, be saldybių, nereikalaudami atlygio. Iš tiesų suprasti moterį vyrui yra sudėtingiausia proto mankšta ir didžiausia jo gebėjimo mylėti išraiška. Retas dalykas. Čia nenoriu kalbėti apie šiurkščius, smurtaujančius vyrus, kurių naujausias įsikūnijimas – vulgarūs agresoriai socialiniuose tinkluose ar televizijoje. Man atrodo naudingiau pakalbėti apie išsilavinusius vyrus, darbo kolegas ir studijų draugus. Dauguma jų ir toliau su mumis elgiasi kaip su dailiais gyvūnėliais, kurių klausomasi tik norint truputį pažaisti. Mažuma jų paviršutiniškai įvaldę „moterų draugų“ formuluotes ir labai mėgsta paaiškinti, kaip tau reikėtų išsigelbėti, bet vos jiems pareiški, kad nori išsilaisvinti viena pati, jų kultūringoji kaukė suskeldėja ir išlenda senasis nepakenčiamas vyrukas. Ne, mūsų auklėtojus vyrus būtina perauklėti – visais aspektais. Kol kas pasitikiu tik Encu, kantriuoju Lilos gyvenimo partneriu. Be abejo, gali nutikti, kad ir tokio tipo vyras kuriuo nors metu pavargs ir išeis, tačiau apie jį bent jau liks geri prisiminimai.

 Esty Brezner, knygininkė, Ádraba, Jeruzalė, Izraelis

 Kaip manote, kiek žmogus iš tikrųjų gali „palikti Neapolį“, tai yra susikurti naują tapatybę toli nuo savo šaknų ir „likimo“, kuris jam buvo priskirtas nuo pat gimimo?

 Pirmiausia verta pabrėžti, kad išvažiuoti nereiškia išduoti savo šaknis. Kaip tik reikia išvažiuoti, kad galėtum sau priskirti kokias nors šaknis ir jos padėtų tau augti. Klajodami mes savo kūnus paverčiame prigrūstais sandėliais. Naujos medžiagos slegia pačias pirmąsias, pakeičia jas ir su jomis susilieja, susimaišo. Mes patys išsibarstom tarp daugybės buvimo pasaulyje būdų, tai praturtindami savo tapatybę, tai ją nuskurdindami, kai ką nors iš jos atimame. Tačiau gimtoji vieta visada išlieka. Tai pamatas, ant kurio pastatytos mūsų pirminės patirtys, pirmas žvilgsnis, pirma vaizduotės pasireiškimas, pirma minčių raiška. Kuo tvirtesnį pamatome esant tą pamatą, tuo įvairesnė būna kitų vietų patirtis. Neapolis nebūtų mano tikrasis ir vienintelis miestas, jei anksti nebūčiau kitose vietose, su kitais žmonėmis atradusi, jog kaip tik ten ir tik ten pradėjau droviai tarti „aš“.

 Ana Badurina, Profil leidyklos vertėja, Kroatija

 Visuose jūsų romanuose vyrų ir moterų santykiai labai trapūs, dažniausiai nelaimingi, o iš tiesų auginančios patirtys įgyjamos tik per įvairiakrypčius moterų santykius su kitomis moterimis. Ar jums, tiek kaip rašytojai, tiek kaip skaitytojai, būtų įdomu pasinerti į pasakojimą, kuriame būtų įmanomi sąlyginai „laimingi“ moters ir vyro santykiai? Ar veikiau manote, kad tokio pobūdžio istorija literatūrinėje aplinkoje būtų ne itin įtikinama?

 Literatūroje mažiausiai įtikinamas dažnai būna dorovingas tikrovės aprašymas. Aš ne iš tų, kurie mano, kad laimė prasideda tada, kai pasakojimas baigiasi (turiu minty formuluotę „gyveno ilgai ir laimingai“). Be abejo, galima parašyti apie laimingą porą, daug tokių pažinojau. Kartą netgi buvau parašiusi apsakymą, kuriame labai nelaiminga moteris ryžtasi atlikti kone detektyvinį tyrimą apie savo senų tėvų laimingą santuokinį gyvenimą. Nenoriu jums nusibosti pasakodama to apsakymo siužetą. Tik pasakysiu, kad jūs, Ana, puikiai apibendrinote aną mano apsakymėlį fraze „sąlyginai „laimingi“ moters ir vyro santykiai“. Mano požiūriu, apie laimę pasakoti galima tik išvystant ir tą sąlyginumą, pagrindžiant kabutes, į kurias jūs įdėjote žodį „laimingi“.

 Audrey Martel, knygininkė iš Librairie lExèdre, Kvebekas (leidykla Gallimard)

 Kokią įtaką jums kaip rašytojai padarė Italija, tiksliau, kokią įtaką pasakojamai istorijai ir jūsų personažų gyvenimui daro vieta, kurioje vyksta jūsų romanų veiksmas?

 Reikšmingą gyvenimo dalį esu praleidusi čia, Italijoje. Šioje šalyje yra mano širdžiai brangūs dalykai, visų pirma kalba, kurią vartoju nuo tada, kai išmokau kalbėti, skaityti ir rašyti. Tačiau paauglystėje mane erzino Italijos kasdienybė. Tai, apie ką verta rašyti, visad būdavo toli nuo mano namų, ne po mano langais, ne mano kalboje ar tarmėje, o kitose vietose: Anglijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir taip toliau. Rašydavau egzotiškas istorijas, ištrinančias Italijos geografinę vietą ir pavadinimą. Negalėjau šių dalykų pakęsti, buvau įsitikinusi, kad jie palaidotų bet kokį apsakymą vos jam prasidėjus. Didžioji literatūra, kuria žavėjausi, nebuvo itališka, o jei itališka, tai tokia, kuri sumaniai apeidavo savo miestų, žmonių, tarmių itališkumą. Tai buvo vaikiškas elgesys, vis dėlto užsitęsęs iki tol, kol man sukako dvidešimt. Kai supratau pakankamai gerai išmananti savo mėgstamą literatūrą, pamažėliais ėmiau domėtis savo šalies literatūrine tradicija, išmokau semtis įkvėpimo iš man įspūdį darančių knygų ir rašyti apie tai, kas iki tol atrodė pernelyg lokalu, pernelyg nacionališka, pernelyg neapolietiška, pernelyg moteriška, pernelyg sava, kad apie tai rašyčiau. Dabar manau, kad pasakojimas pasiteisina tik tada, jei pasakoji apie tai, ką saugai tik tu viena, jei tai organiškai siejasi su tavo pamėgtais tekstais, jei rašai čia ir dabar, puikiai pažįstamame fone, remdamasi kompetencija, kurią įgijai aistringai domėdamasi įvairių epochų ir įvairių šalių literatūra. Su personažais irgi tas pats: jie išeina tušti, jeigu jų nesuriši mazgu, kuris tai užsispaudžia, tai atsileidžia lyg santykiai, kuriuos norisi nutraukti, tačiau tęsi amžinai.

 Dina Borge, knygininkė, Norli Nye Sandvika, Norvegija

 Kas jus įkvėpė parašyti „Melagingą suaugusiųjų gyvenimą“? Ar manote, kad suaugusieji nuolat meluoja apie savo gyvenimą? Kitiems, savo vaikams, net sau patiems?

 Vaikystėje buvau melagė, už savo melus dažnai užsitraukdavau bausmę. Būdama maždaug keturiolikos, po daugybės pažeminimų, nutariau suaugti ir daugiau nebemeluoti. Tačiau pamažu išsiaiškinau, kad mano vaikiški melai tebuvo vaizduotės pratybos, o štai suaugusieji, taip besišiaušiantys prieš melą, kaip niekur nieko meluoja tiek sau, tiek kitiems, lyg melas būtų esminė priemonė, užtikrinanti jų asmenybės nuoseklumą, suteikianti prasmę, padedanti atsilaikyti prieš kitus, užtvirtinanti autoritetą prieš vaikus. Kai kas iš šios paauglystės patirties ir padėjo atsirasti Džovanos istorijai.

 Demetra Dotsi, Edizioni Patakis leidyklos vertėja, Graikija

 Vienas iš „Nuostabiosios draugės“ raktinių žodžių „išskydimas“, tai Lilą apninkantis jausmas, kai ji „vos kelioms sekundės dalelėms persikelia į kitą žmogų ar daiktą, ar skaičių, ar skiemenį, išsklaidydama jų kontūrus“. Galima sakyti, kad ir Džovana patiria panašų išskydimą, galbūt amžinai įsispaudžiantį jos mintyse, kai nukrinta trapus jos šeimą dengęs tobulybės šydas ir ji persikelia į naują savęs įsivaizdavimą?

 Taip, dabar jums atsakydama manau, kad taip. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad Lilai tai kūno reakcija, lyg kokia patologija. Išskydimu ji pavadina žemės drebėjimą, kurio epicentre – ūmus visų penkių pojūčių sutrikimas. Džovana man atrodo artimesnė Elenai, kuri rašydama sau pritaiko Lilos vartojamą žodį ir pabrėžia jo perkeltinę prasmę. Jai išskydimas – tai sau daromas spaudimas, išsiplėtimas už kvartalo ribų, sienų peržengimas, tapsmas kitu ir dar kitu, skausmingas, bet ir išdidus šydo perdrėskimas. Lilą tie simptomai prispaudžia fiziškai, jie tokie stiprūs, kad ji suserga. Elena ir Džovana „išskydimą“ patiria perkeltine prasme, o juk metaforos ne tokios skausmingos.

 Elsa Billund, knygininkė, Billunds Boghandel, Frederisija, Danija

 Kodėl nauju romanu vėl grįžtate į Neapolį? Kas iš to konkretaus miesto vis veržiasi būti papasakota? Ar įsivaizduojate save ateityje rašančią apie kitą vietą? Kaip manote, tai būtų lengviau ar sunkiau?

 Galima rašyti apie bet kurią vietą, svarbiausia – ją puikiai pažinoti, antraip kyla paviršutiniškumo pavojus. Esu lankiusis daugelyje vietų, turiu prikaupusi puslapių puslapius užrašų. Tarkim, daug jų turiu apie Kopenhagą, panorėjusi galėčiau juos panaudoti apsakymui, kaip, tarkim, padariau su savo mylimu miestu Turinu. Vis dėlto jaučiu, kad tos vietos man nepriklauso ir jei rašau apie jas, tai rašau norėdama jas perprasti. Su Neapoliu viskas kitaip. Neapolis jau yra mano dalis, o aš – Neapolio dalis. Man nereikia ieškoti žvilgsnio į Neapolį, aš jau turiu jį nuo gimimo. Vis iš naujo rašau apie jį, kad pamatyčiau jį, kad pamatyčiau save, ir kad jis vis ryškiau pamatytų mane.

 Dr Chen Ying, Shangai99 leidyklos vertėja, Kinija

 Neapolis – erzinantis miestas tiek gerąja, tiek blogąja prasme, jis – amžinas jūsų romanų veikėjas. Romane „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ šis miestas padalytas į du pasaulius: aukštąjį kvartalą ir žemąjį kvartalą. Ar naujajame romane mėginote sujungti šiuos du mikrokosmosus?

 Mane visuomet žavėjo aukšto ir žemo priešybė. Supaprastintai galėčiau pasakyti, kad savo istorijas visuomet mezgu apie šiuos veiksmažodžius: pakilti, nusileisti, nugarmėti žemyn, iškilti. Jūs pastebėjote, kad mano naujausioje knygoje aukšto ir žemo ryšys yra esminis. Pati miesto toponimija nukreipė mane šia linkme. Neapolyje išties egzistuoja sritis kalvoje, vadinama Aukštuoju kvartalu (Rione Alto). Norint į ją patekti, reikia užkilti siaura San Džakomo dei Kaprio gatve. Man pasirodė įdomu apgyvendinti Džovanos tėtį Andrėją su visa šeima šiame kvartale, kad jis ir adresu siektų ištrinti savo „žemą“ kilmę. Tai jo dukra Džovana per savo paauglišką maištą išaiškina, kokios dirbtinės tos tėvo nusibrėžtos sienos. Mergaitė sulaužo tėvo tvarką ir nutempia tai, kas aukštai, žemyn, o tai, kas žemai, aukštyn, šitaip save paversdama priešingų elementų susiliejimo tašku, gražaus ir bjauraus, naujo ir seno, subtilaus ir prasčiokiško susimaišymo erdve, išjuokdama liguistą tėvo, naujos kartos intelektualo, polinkį išsiskirti.

 Stefanie Hetze, knygininkė ir knygyno Dante Connection savininkė, Berlynas, Vokietija

 Lilai ir Elenai itin didelę reikšmę turėjo romano „Mažosios moterys“ skaitymas. Kokie (kiti) literatūriniai personažai jus sužavėjo ar smarkiai sukrėtė paauglystėje?

 Atsakydama į šį klausimą turėčiau pateikti ilgą ir veikiausiai nuobodų sąrašą. Tik pasakysiu, kad ryte rydavau romanus, kuriuose moterų personažai gyvendavo nelaimingą, kupiną neteisybės, žiaurų gyvenimą, svetimaudavo ar kitaip nusidėdavo, regėdavo vaiduoklius. Tarp dvylikos ir šešiolikos metų aš godžiai ieškodavau knygų, kurių pavadinimuose figūruodavo moterų vardai: „Molė Flanders“, „Džeinė Eir“, „Tesė iš d’Erbervilių giminės“, „Efė Bryst“, „Ponia Bovari“, „Ana Karenina“. Bet knyga, kurią it apsėsta perskaičiau daugybę kartų, buvo Emilės Brontės „Vėtrų kalnas“. Dar dabar manau, kad tai nuostabi knyga, kuri pasakoja apie meilę, be aiškaus ryšio suliedama gražius ir bjaurius jausmus. Ketrinos personažą kartkartėmis reikėtų peržiūrėti iš naujo. Rašant tai padeda išvengti pavojaus kurti nusaldintus moterų paveikslus.

 Monica Lindkvist, knygininkė, Akademibokhandeln, Švedija

 Ar jūs tapatinatės su kuriuo nors iš pagrindinių „Nuostabiosios draugės“ arba naujojo romano personažų?

 Atsakysiu stereotipiškai: visi personažai, vyriški taip pat, turi kažką mano. Kita vertus, tai neišvengiama. Apie kitų žmonių kūnus žinome užtektinai, tačiau vienintelis žmogus, kurio vidinį gyvenimą puikiai pažįstame – aš pats. Tad gana lengva išmokti pastebėti ir pagauti kito žmogaus reikšmingą gestą, vypsnį, eisenos ypatumus, kalbėseną, iškalbingą žvilgsnį. O štai persikelti į kito galvą neįmanoma: rašytojas visada rizikuoja viską supaprastinti kaip psichologijos vadovėlyje, o tai baisiai liūdna. Turime tik savo pačių galvą ir tikrai nelengva iš jos ištraukti tiesą, galinčią pakurstyti fikciją. Ten glūdi šurmuliuojanti minia, kuri trankydamasi ir maišydamasi viską ir visus sulieja. Dėl to kitų vidinis gyvenimas yra niekada nepakankama literatūrinė išmonė (per daug nuoseklumo, per daug sąsajų, per daug logikos), gimęs iš alinančios savianalizės, pakurstytos lakios vaizduotės. Bet jūs paprašėte nurodyti vieną personažą, su kuriuo tapatinuosi, o kadangi užsibrėžiau į klausimus atsakyti kuo išsamiau, pasakysiu, kad šiuo metu man patinka tam tikri tetos Vitorijos bruožai iš „Melagingo suaugusiųjų gyvenimo“. Ji – tai ne aš, bet tikrai džiaugiuosi, kad esu jos autorė.

 Margarida Periquito, Relogio d’Agua leidyklos vertėja, Portugalija

 Norėčiau sužinoti, ar Andrėjo iš „Melagingo suaugusiųjų gyvenimo“ balsas, taip sukrėtęs Džovaną, yra Emos Bovari minties apie jos dukrą („...kokia negraži ši mergaitė!“), aidas: jūsų knygoje „Duženos“ (Frantumaglia) skaičiau, kad tokį kritišką vertinimą jūs troškote panaudoti ir viename savo puslapyje, jį pasverti ir pažiūrėti, ar tai gali būti moteriška frazė.

 Taip, bet tai ne tik literatūrinis pasiskolinimas. Būdama paauglė aš ilgai tą frazę siejau su savimi. Sakydavau sau: ar nebūtų klaiku, jeigu ne tik mano išvaizda, bet ir tam tikros būdo savybės pirmiausia nepatiktų mano tėvams? Džovana bent truputį kilusi iš to nejaukaus puslapio, sulieto su mano pačios nerimu. O kalbant apie tai, ar tikėtina, kad tasai šūksnis ‒ kokia negraži ši mergaitė! ‒ nuskambėtų iš motinos, kad ir tokios lengvabūdės kaip Ema, lūpų – ne, šio klausimo aš sau dar neatsakiau. Savo romane šią frazę priskyriau tėvui, tačiau Džovanos motina ją išgirdusi nepašoka, nepaprieštarauja vyrui.

 Anna Jampolskaja, Corpus leidyklos vertėja, Rusija

 Neapolio miestas – vienas iš jūsų romanų veikėjų, ne išimtis ir „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“. Ką jums reiškia šis miestas, jo peizažai, gyventojai, kalba? Jei jau užsiminėm apie kalbą, ar niekada nemanėte pasekti rašytojo Andrea Camilleri, kurio romanų veiksmas dažnai vyksta Sicilijoje, pavyzdžiu ir sukurti atskirą kalbą iš literatūrinės italų kalbos ir Neapolio dialekto mišinio?

 Neapolis – sudėtingas miestas, jo nesusiaurinsi keletu literatūrinių ar sociologinių formuluočių. Jaučiu jį kaip savo, savo protėvių miestą. Jame teka ilgas mano ir daugybės kitų žmonių, kurių balsus saugau savo atminty, patirčių srautas. Būtent balsus. Neapolis neįsivaizduojamas be jo tarmiško šurmulio. Tarmė įsigėrusi į visus socialinius miesto sluoksnius. Pažįstu turtingų, be galo išsilavinusių žmonių, kalbančių keliomis kalbomis, tačiau kiekviena proga vartojančių neapolietišką tarmę tiek visiškai prasčiokiškai, tiek, kaip ji vartojama subtiliausiuose literatūros kūriniuose. Tačiau mano pačios santykis su tarme, tiek jos šiurkščiąja, tiek patraukliąja forma, niekad nebuvo geras. Tam yra daugybė priežasčių, čia pasakysiu tik vieną, kuri vis dėlto apibendrina visas kitas. Bet pirmiau noriu trumpai papasakoti apie vieną savo sutrikimą. Ypač tada, kai buvau mergaitė ir namų darbams turėdavau į italų kalbą versti tekstus iš lotynų ir graikų kalbos arba, tarkim, perrašyti šimtą XVI amžiaus italų kalbos eilučių šiuolaikine italų kalba. Turėdavau mažai laiko, namų darbų būdavo daugybė, vakaro neužtekdavo, mane kartais ištikdavo toks negalavimas: imdavau girdėti tas kalbas tarsi balsų, kurie peršoka laiką goždami vienas kitą, srautą, tarsi mano galvoje būtų vykęs teatras, kuriame vienu metu kalba mirusieji ir gyvieji, ir tasai griausmas galvoje mane baisiai nualindavo. Tokios haliucinacijos praėjo, bet tik ne su Neapolio tarme. Susidūrus su ja mane tai vis dar ištinka ir netgi stipriau nei paaugliškos saviįtaigos laikais. Neapolio tarmė man turi tokį galingą garsą, tokį niokojantį emocinį užtaisą, kad nenoriu jos sumenkinti ir uždaryti į abėcėlę kaip tigro į narvą. Rašydama aš ją stebiu, tramdau, nerimastingai ja vartoju. Ir tai darydama niekada nesigriebiu jos ironiško, patetiško, sentimentalaus, draugingo tono. Mieliau renkuosi agresyvų, sarkastišką toną, grėsmingą moterims, apie kurias rašau.

 Ioana Zenaida Rotariu, knygininkė, Șt. O. Iosif, Brašovas, Rumunija

 Kaip, jūsų nuomone, mus pakeičia draugystė?

Draugė manęs nepakeičia, bet jos pokyčiai diskretiškai lydi maniškius, mums abiem nuolat stengiantis prisitaikyti vienai prie kitos.

 Muauia Al-abdulmagid, Dar al Adab leidyklos vertėja, Libanas

 Ketvirtoje „Nuostabiosios draugės“ dalyje minite žmonijos polinkio smurtauti universalumą ir pateikiate skaitytojui užuominų apie arabų pasaulį ir islamo kultūrą: Dedės sutuoktinis yra kilęs iš Irano, jos sūnus vardu Hamidas ir t. t. Taigi galbūt galėtume iš Elenos Ferrante tikėtis romano, kuriame būtų aprašomas dabartinis islamo ir Vakarų pasaulio konfliktas, sutelkiant dėmesį į tokias šiuolaikines politines temas kaip rasizmas, terorizmas, imigracija ir islamofobija?

Be to, trumpai paminite ir vieną iš esminių šiuolaikinės istorijos scenų: 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Galbūt joje matote konkretų „išskydimo“ pavyzdį? Gal egzistuoja vizualinis ryšys tarp dviejų bokštų griuvimo ir žemės drebėjimo, ištikusio Neapolį ir taip išgąsdinusio Lilą, kad jos akyse „išskydo“ žmonės? Galbūt „išskydimas“ – smurtinės metamorfozės metafora?

 Mielai grįžtu prie žodžio „išskydimas“. Taip, jis susijęs su smurtu, bet ta prasme, kad apibūdina nevaldomos jėgos, suardančios žmonių ir daiktų kontūrus, poveikį. Dirbtinės ribos, kuriomis esame apsibrėžę ir kuriomis apibrėžiame kitus, ūmai pasidaro apgaulingos ir nebeatsparios, taigi Lilos akivaizdoje įvyksta klaikus griovimo ir savinaikos spektaklis. Net tada, kai pasakojimo tėkmėje žodis nukrypsta nuo savo prasmės, virsta augimo metafora, atskleidžia kokią nors tiesą ir panašiai, jis vis dėlto visada būna lydimas lūžio, perplėšimo, sprogimo idėjos. Mūsų kasdienis gyvenimas kupinas griaunančių veiksmų, nuo smurto nepabėgsi net retorinėse figūrose. Apie tai esu jau ganėtinai prirašiusi ir atsakydama į jūsų pirmą klausimą tarčiau, kad galbūt ne, negalimas daiktas, jog imčiausi rašyti apie terorizmą, rasizmą, islamofobiją: „Nuostabiosios draugės“ pabaiga viso labo norėjo parodyti, kaip per dukras, jų vyrus, vaikus prasiplėtė Elenos akiratis, mat jie jau buvo veikė ne kvartale, o plačiame ir labai pavojingame visos planetos fone. Tačiau aš bet kokia proga ir toliau kalbėsiu, kaip nekenčiu smurto, ypač nukreipto prieš pačius silpniausius, bet sykiu ir silpniausiųjų smurto prieš kitus silpnuosius, ir netgi smurto, pateisinamo nesitaikstymu su bet kokio pobūdžio priespauda. Žmogus yra nuožmus žvėris, mėginęs save prijaukinti religijomis, savo siaubingos istorijos perspėjimais, filosofija, mokslu, literatūra, rizikingu gerumo ir grožio siejimu, išskirtinai vyrišku konfliktų reguliavimu, pradedant dvikovomis, baigiant karu. Tačiau iki šiol tuo viso labo pasiekėme plačiai paplitusią veidmainystę: tarkim, karas numato bausmę už specifinius nusikaltimus, vadinamus karo nusikaltimais, lyg jie iš savęs, savo prigimtimi nebūtų klaikūs nusikaltimai; žmogaus teisės, kurios turėtų būti taikiai įtvirtintos, yra nuolatinis mūšio laukas, jos nuolat pažeidžiamos arba ginamos; valdžia savo rankose laiko smurto monopolį, bet, pirma, tai netiesa, antra, net pernelyg akivaizdu, kad valdžia tuo monopoliu piktybiškai naudojasi: didelė mūsų planetos gyventojų dalis žino, kad pirmiausia turi bijoti policijos pajėgų, įsteigtų net ten, kur galioja tvirtos demokratijos tradicijos. Mums, moterims, smurtavimas irgi nesvetimas, būtina tą smarkiai pabrėžti. Tačiau mes nuo amžių patiriame tiek vyrų smurto ir visada esame taip nušalintos nuo vyriškai vykdomo smurto, kad galbūt tik mes pačios šiandien galime rasti nesmurtinį būdą visiems laikams jo atsikratyti. Nebent, painiojant emancipaciją su kooptacija, galiausiai ir šioje srityje atsiduotume vyriškai agresijos, naikinimo, griovimo tradicijai, perimdamos jų intelektualius pateisinimus ir sustabarėjusias normas.

 Enza Campino, knygininkė iš knygyno Tuttilibri, Formija, Italija

 Mąstydama, kad jūsų pasakojimuose slypinti tiesa turi universalų raktą, priverčiantį plakti tokių skirtingų kultūrų ir geografinių vietovių skaitytojų širdis (turint omeny, kad jus skaitys Michelle Obama ir įmonės direktorė kinė, Madonna ir jauna turkė), norėčiau paklausti, kaip šis faktas veikia jūsų santykį su tikrove, perteikiamą jūsų romanuose.

 Rašymas – labai asmeniška veikla. Aš visuomet rašydavau sau, daugybė tekstų taip ir liko gulėti mano stalčiuose. Bet visais tais kartais, kai nutardavau publikuoti kokią nors apysaką, tikėdavausi, kad ji kuo labiau nutols nuo manęs pačios, kad keliaus, kad kalbės kitomis kalbomis nei toji, kuria ją parašiau, kad atsidurs erdvėse ir namuose, nepasiekiamuose mano žvilgsniui, kad pakeis meninę formą ir virs spektakliu, filmu, serialu, komiksu. Taip galvojau anksčiau ir nepakeičiau nuomonės. Kol rašau, mano tekstai būna labai drovūs, bet jiems nutarus virsti knyga tampa ambicingi, nekuklūs. Noriu pasakyti, kad aš – tai ne mano knygos, o svarbiausia, negyvenu tokio pasipūtėliško gyvenimo kaip jos. Knygos patenka ten, kur geba patekti, aš ir toliau rašysiu pagal savo skonį, kaip ir kada panorėsiu. Mano nepriklausomybė nuo tos akimirkos, kai mano tekstai įgauna leidybinį pavidalą ir išeina, su jais nebeturi nieko bendro.

 Lola Larumbe, knygininkė, Librería Rafael Alberti, Madridas, Ispanija

 Daugelis jūsų romanų personažų blaškosi tarp meilės ir draugystės. Ką norėtumėte amžinai turėti šalia savęs – draugą ar mylimąjį?

 Rinkčiausi mylimąjį, gebantį būti didžiu draugu. Jaunystėje šis derinys sunkiai suvokiamas, bet įgyjant brandos, jei pasiseka, jis pamažu įsitvirtina. Man visada patikdavo senoviniuose mylimųjų laiškuose vienas kitam aptikti kreipinį „mano drauge“. Netgi kreipinys „sese“, atsiradęs riterių romanuose ir vartotas dar kelis amžius, man niekad neatrodė kaip aistros blėsimo ženklas, netgi atvirkščiai.

 Suomalainen Kirjakauppa, knygininkė, Suomija

 Kaip jus pasiekė Lila su Lenučia? Kodėl panorote papasakoti būtent jų istoriją? Ar yra kas nors, ką norėtumėte, kad jūsų skaitytojai apie jus sužinotų? Ir kuo gyvenimas Neapolyje skiriasi, tarkim, nuo gyvenimo Romoje? Kas teikia Neapoliui tokio unikalumo?

 Lenučia ir Lila yra vaiduokliai, kaip ir visi kiti, gyvenantys grožiniame tekste. Iš pradžių jie pasirodo kaip trumpi, laikini reginiai, mažumėlę panašūs į žmones, kurių jau seniai nematėme ar kurie yra mirę. Mes juos sulaikome keliomis frazėmis, uždarome į sąsiuvinį, po kurio laiko darsyk perskaitome. Jei tose frazėse slypi galia, vaiduokliai vėl pasirodo, mes juos pagauname pasitelkę dar daugiau žodžių. Ir taip toliau: kuo didesnę energiją įgauna žodžių grandinė, tuo aiškiau blyškūs reginiai įgauna kūną, išryškėja, atsitempia iš paskos namus, gatves, peizažus, Neapolį, siužetą, kuriame viskas juda, dega, ir ima rodytis, kad tik tu toms neapibrėžtoms figūroms galėjai suteikti formą ir netgi tikro gyvenimo iliuziją. Bet tai ne visada gerai pasiseka, labai dažnai kaip tik nepavyksta. Vaiduokliai atsibeldžia klaidingu adresu, yra pernelyg trapūs, imi rašyti dirbtiniais ar blankiais žodžiais, iš miesto lieka vien pavadinimas, ir kai kas nors paklausia, kuo jis skiriasi, tarkim, nuo Romos, tu nežinai atsakymo ir jau tikrai jo nerandi daugiau ar mažiau negyvose savo parašytose frazėse.

 Ieva Mažeikaitė, Alma littera leidyklos vertėja, Lietuva

 Daugelis jūsų romanų personažų vos suaugę palieka gimtąjį miestą. Kokią įtaką toks atitolimas nuo Neapolio daro personažo vystymui?

 Išvažiavimas iš gimtojo miesto svarbus, bet ne esminis. Lenučia išvažiuoja, o Lila niekada nepalieka Neapolio, bet jos abi vystosi, jų abiejų gyvenimai tiršti įvykių. Aš – jau esu sakiusi – jaučiuosi artima Elenos pasirinkimams. Nereikia bijoti pokyčių, kita neturi mūsų gąsdinti. Bet ir pasilikti man neatrodo klaidinga, svarbiausia yra tai, kad amžiams užsidarius toje pačioje erdvėje skursta mūsų „aš“. Man patinka žmonės, moką patirti drąsių nuotykių viso labo pereidami gatvę, kurioje yra gimę. Aš Lilą tokią ir įsivaizdavau.

 Ivo Yonkov, vertėjas, ir Dessi Dimitrova, knygininkė, Colibri, Bulgarija

 Kodėl vis grįžtate prie skausmingos praeities? Ar rašymas jums pirmiausia yra tam tikra terapija? Be to, ką manote apie literatūrą, kurios mokomasi Italijos mokyklose? Ar, jūsų manymu, ji atspindi mūsų dabartinio pasaulio dinamiką? Kokias vertybes ji teigia? Ar jūs toms vertybėms pritariate?

 Ne, rašymas man niekada nebuvo terapijos forma. Man rašymas – visai kas kita: tai peilio sukiojimas žaizdoj, be galo skaudus dalykas. Aš rašau kaip tie žmonės, kurie iš reikalo nuolat skraido lėktuvais, bet vis baiminasi, kad nepajėgs, visą skrydį kankinasi, o nusileidę, nors yra visiškai nusikamavę, baisiai džiaugiasi. Kalbant apie mokyklą, aš nedaug žinau, kaip ji šiandien veikia. Toji, kurią lankiau aš, paversdavo literatūros kūrinius, kurie man suaugusiai pasirodė stulbinami, nuobodžiausiais pratimais, už kuriuos reikėdavo gauti pažymį. Toji mokykla mokydavo apie literatūrą atimdama vaizduotės ar susitapatinimo malonumą. Jei iš frazės atimsite jos energiją ir imsite krapštinėtis prie kokio būdvardžio ar retorinės figūros, tai puslapyje paliksite tik išmelžtas raidžių kombinacijas ir iš jaunų žmonių geriausiu atveju padarysite rafinuotus dūmų prekeivius.

 Fleur Sinclair, knygininkė, Seven Oaks Bookshop, Sevenouksas, Didžioji Britanija

 Jūsų romane itin jautriu Džovanos paauglystės metu žodžiais, kurie ištariami ir negali būti atšaukti, prasideda virtinė įvairių įvykių: man knieti paklausti, ar kas nors jums kelia norą grįžti atgal į paauglystę ir pasikalbėti su anuometine savimi (o gal norėtumėte, kad paauglė būtumėte slapčia nugirdusi kokią nors frazę). Apskritai ar yra kas nors, kas būtų pakeitę jūsų gyvenimą, palyginti su iki šiol nugyventuoju, kas jus būtų padrąsinę ar pastūmėję kokiam nors vėliau padarytam poelgiui, o gal kaip tik sukliudę padaryti kai ką, ko dabar gailitės?

 Kasdieniame mūsų gyvenime kas jau buvo, tas buvo. Ką jau kalbėti apie paauglystę: man tai buvo sustingęs, graudus laikas. Suaugusi visuomet saugodavausi, kad tik paaugliui, net ir iš pažiūros laimingam, nepasakyčiau: kaip tau gerai. Manau, kuo greičiau tas laikotarpis baigiasi, tuo geriau. Tačiau apie jį rašyti labai smagu. Įtariu, kad paauglystės gabalėlis pasirodo visose knygose, kad ir kas jose pasakojama, kaip tik todėl, kad tas etapas kupinas griausmų ir žaibų, audrų ir nuskandintų laivų. Tu dar beveik vaikas, bet ir jau beveik suaugusi, kūnas visą amžinybę nesiryžta nusimesti vieno pavidalo ir įgauti kito. Atrodo, kad net pati kalba tau neturi tinkamos išraiškos, tai vapi vaikiškai, tai postringauji kaip gyvenimo patyrusi moteris, ir abiem atvejais tau būna gėda. Tikrovėje praeitis nesikeičia. Bet kai rašai, paauglystė nepaliaujamai mainosi. Kiekvienas jos fragmentas gali rasti sau tinkamą vietą ir ūmai pasakojime pelnyti orią prasmę. Rašant tasai sustingęs ir prigesęs laikas, žvelgiant iš suaugusiųjų gyvenimo briaunos, ima sparčiai tekėti, vis iš naujo save kurti, rasti priežastis.

 Fe Fernández Villaret, knygininkė, LEspolsada Llibres, Koro d’Avaljis (Corró d’Avall), Barselona, Katalonija

 Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad skaitydama visas keturias „Nuostabiosios draugės“ dalis patyriau nenusakomą malonumą. Kaip knygininkė visiems jas rekomenduodavau, bet jas daugiausia skaitė moterys, nes jūsų romanai jau nuo pradžių buvo klasifikuojami kaip literatūra „moterims“. Jūsų knygų žvilgsnis yra moteriškas, bet tai toli gražu nereiškia, kad jos skirtos vien moterims. Kaip manote, kodėl knygos, kuriose į pasaulį žvelgiama moters akimis, nedomina vyrų? Ilgus metus gyvenimas, istorija ir visi įvykiai buvo pasakojami vyrų. Ačiū jums, kad padėjote praturtinti ir paįvairinti moterų pasaulį.

 Ką jums pasakyti? Vyrai, net labai išsilavinę, dažnai net nemėgina skaityti mūsų knygų. Laiko jas, kaip minėjote, skirtomis „moterims“, ir šia formuluote jie, rodos, net tik saugo savo vyriškumą nuo kažin kokio sumenkinimo, bet dar svarbiau – atima iš mūsų universalumo dovaną, mat šią priskiria tik sau patiems. Jie rašo knygas vyrams ir moterims, o mes sugebame rašyti tik moterims. Tai tik vienas iš daugybės ženklų, rodančių, kad jie vis dar laiko mus už save žemesniais individais. Kartais ir mes pačios jiems pritariame, tik trūksta, kad sušuktume kaip Euripido Ifigenija: „Verčiau tegu išgyvena vienas vyras nei tūkstantis moterų.“ Mes buvome auklėjamos manyti, kad vienas iš daugybės nuostabių vyriškosios lyties asmenų bruožų yra savy talpinti visą pasaulį. Vyras, kurdamas didžius, mažus ar mažulyčius kūrinius, natūraliai kreipiasi į visą žmoniją, marsiečius, veneriečius, jaučiasi galįs atlikti įmanoma ir neįmanoma. O mes, kaip mums buvo sakyta, nesame tam gimusios. Jų protas, jų talentas – jų nuopelnai. Mūsų protas, mūsų talentas – mūsų trūkumai. Pateiksiu pavyzdį: nuostabusis Baudelaire’as, iš kurio mes visi ir visos daug pasisėmėm, rašė, kad moters grožis trunka ilgiau, jei nėra lydimas proto, ir provokuojamai pabrėžė, kad vyras, kuris įsimyli protingą moterį, yra pederastas. Žinoma, šie dalykai keičiasi, bet vis dar per lėtai, ypač gilumoje. Dar šiandien pareiškusi, kad didžioji literatūra nėra universali ir kad tai tik didžioji vyriškoji literatūra, sutrikdau žmones, pasirodau netašyta. Bet juk taip yra.

 Malgorzata Zawieska, knygininkė, Korekty, Varšuva, Lenkija

 Savo knygose nagrinėjate svarbią temą: moters emancipaciją per profesinį gyvenimą. Ką manote apie galimą koronaviruso poveikį moterų padėčiai? Ar jis pagilins ekonominę nelygybę ir privers moteris atsisakyti kai kurių emancipacijos laimėjimų? Kaip manote, ar ši tema galėtų dominti rašytoją moterį?

 Aš vis dar išsigandusi ir sutrikusi, kad per keletą savaičių buvo įmanoma taip lengvai pabloginti jau ir taip blogą silpniausių planetos gyventojų padėtį. Virusas manęs per daug nedomina. Mane išgąsdino sistemos trapumas, man net sunku tai išreikšti žodžiais. Noriu pasakyti, kad viskas staigiai persiskirstė. Vertybių hierarchijos viršūnėje per stulbinamai trumpą laiką atsidūrė paklusnumas. Moteris užgriuvo dar daugiau įsakymų nei iki šiol, joms tradiciškai teko nustumti save į šalį ir imti rūpintis materialiniu šeimos išlikimu: maitinti, prižiūrėti, rūpintis, uždaryti, užsidaryti ir sykiu jaustis dėl visko kaltoms, lyg iki šios akimirkos būtų reiškusios per daug pretenzijų. Šiame kontekste neišvengiamai reikia žengti žingsnį atgal ir imtis tenkinti esminius poreikius: maisto, vandens, stogo virš galvos, vaistų. Taip, manau, kad verta rašyti ne apie pandemijos plitimą, o apie tai, kaip baimės plitimas mus pakeičia ir atima aukštųjų siekių, subtiliųjų ambicijų prasmę, apskritai apriboja visas veiklas, verdančias, kai ekonominė, socialinė, kultūrinė sistema mums rodosi tvirta. Bet, kartoju, man dar reikia tai apmąstyti. Kol kas didžiausia problema – kaip išlaikyti moterų klausimo reikšmingumą. Jis turi turėti ne mažesnę reikšmę nei, tarkim, afroamerikiečių padėtis Amerikoje, migracijos iš karų ir skurdo alinamų šalių klausimas.

 Tim van den Hoed, knygininkas, De Utrechtse Boekenbar, Utrechtas, Olandija

 Neapolio žavesys mane buvo atvedęs į šį miestą du kartus. Keturios „Nuostabiosios draugės“ dalys ir mano asmeninė patirtis šiame mieste gyvena viena šalia kitos ir retsykiais susimaišo, kaip ir daugybė jūsų romanų personažų. Kuo tokia įvairių personažų gausa jums buvo svarbi kuriant Neapolio paveikslą? Ar jaučiatės artima kuriam nors iš antraeilių veikėjų?

 Jūs teisus pabrėždamas, kad mūsų žvilgsnis yra tik mūsų, bet sykiu jis sulieja ir daugybę kitų požiūrio taškų, išreikštų romanuose ar įvairiais kitais pavidalais. Taip nutinka visiems, aišku, rašytojams irgi, jie skaitytojams pateikia savitą, unikalų, tačiau niekuo neišskirtinį žvilgsnį. Jame susipina mūsų protėviai, geografija, istorija, filosofija, gamtos mokslai, skaitytos knygos, išmoktos žodinės ir rašytinės pasakojimo technikos, daugybė stereotipų, o svarbiausia – nuolatinis susidūrimas su kitais žmonėmis, mūsų prielaida ar įsivaizdavimas apie tai, ką jie jaučia ir galvoja, apie tai, ko nevalia minėti, bet jei jau ryžtiesi tai papasakoti, būtina tam atrasti tinkamus žodžius. Pasakojant apie Neapolį – o ir apie daug paprastesnius dalykus nei Neapolis – išsijudina visi šie veiksniai, pačiam rašančiajam to net nepastebint. Tai nuolatinis maišymas, teršimas, net gadinimas, kuriuo gaminamas dirbtinis pasaulis, vis dėlto jei kūrinys vykęs, jis savy slepia pačią tikriausią tiesą: tiesą, kuri visiems po nosimi, bet kurios nesame matę. Tik kad rašytojas niekada nesužinos, ar jo kūrinys vykęs. To negarantuoja net sėkmė, netgi atvirkščiai, vos baigęs knygą autorius išblanksta net labiau už savo antraeilius personažus. Aš kaip autorė, atvirai kalbant, jaučiuosi lyg Solarų motina. Ji su savo raudonuoju lupikautojos sąsiuviniu laiko visą kvartalą savo kumštyje, tačiau yra tik smulki nereikšminga moteriškė. Knygoje ji pasirodo vos keliose eilutėse, kai vėduojasi kamuojama karščio.

 Readings Victoria, knygynas, Australija

 Ką jums reiškia kalbos apie „moterų literatūrą“?

 Įsikibsiu į jūsų klausimą, kad galėčiau geriau paaiškinti, ką galvoju. Nieko blogo sakyti „moterų literatūra“, bet tai daryti reikia atsargiai. Kadangi egzistuoja neabejotinai moteriškos gyvenimo patirtys, bet kokia žodinė ar rašytinė jų išraiška turėtų turėti su niekuo nesupainiojamą moterišką braižą. Deja, taip nėra. Visa tai, kuo mes, moterys, naudojamės reikšdamos save, mums menkai tepriklauso, tai istorinis vyrų dominavimo produktas, pradedant nuo gramatikos, sintaksės, pavienių žodžių, paties būdvardžio „moteriškas“ su visomis jo konotacijomis. Be abejo, ir literatūrinė kalba – ne išimtis. Taigi moterų literatūra viso labo gali sunkiai veržtis iš vyriškos tradicijos, net kai stipriai save įtvirtina, net kai ieško savo specifinės genealogijos, net kai sugeria ir perima lyčių susimaišymą ir į jokias ribas neuždaromo lytinį potraukio laisvumą. Ar tai reiškia, kad mes – kalinės, kad mums lemta niekada neatrasti kalbos, kuria mėginame apie save prabilti? Ne. Tačiau būtina suvokti, kad šiame kontekste moterų saviraiška yra aklų bandymų ir klaidų procesas. Mes nuolat turime atsispirti nuo prielaidos, kad, nepaisant didelės pažangos, vis dar nesame iki galo matomos, iki galo girdimos, iki galo suprastos, ir reikia dar daugybę kartų maišyti mūsų gyvenimo patirtį it salotas, atrandant stebinančių balsų žmonėms ir daiktams nusakyti. Reikia rasti tą paslaptingą kelią (ar kelius), kuris per kokį įtrūkį, kokią jau esamų formų atplaišą atvestų prie net mums, su juo dirbančioms, netikėto rašymo stiliaus.

 Ivana Dobrakovová, Inaque leidyklos vertėja, Slovakija

 Iki šiol rašėte iš suaugusios pasakotojos pozicijos (Leda, Olga, Delija) arba leidote pasakotojai suaugti (Elena), o paskui pasakojime grįžti į praeitį; kodėl su Džovana tai pakeitėte?

 Nemanau, kad pakeičiau. Tačiau skirtumų yra. Aš palikau neapibrėžtą tapatybę tos, kuri suteikia literatūriniam Džovanos „aš“ formą. Miela Ivana, darsyk perskaitykite trumputį prologą, kuriame yra užuomina apie „raizgynę, ir niekas, net ta, kuri šiuo metu rašo, nežino, ar joje įmazgytas pasakojimo siūlas, ar tai tik suveltas skausmas, nuo kurio nepabėgsi“. Skaitydama atkreipkite dėmesį į tą „kuri“. Ši ištrauka man labai brangi. Mano pasakotojos visuomet išlaikydavo atstumą nuo pasakojamų faktų. Pradėjusios rašyti jos jau jaučiasi visiškai kitais žmonėmis, nei buvo pasakojamu metu, ir turi kiek įmanoma priartėti prie to, kuo buvo, kad kaip nors pajėgtų apie save papasakoti. Džovanos atveju pasakotoja taip pat yra laiku nutolusi nuo aprašomų įvykių, pasakojimas kelia jai keblumų. Vis dėlto naujas dalykas, palyginti su kitais mano tekstais, tas, kad ta „kuri“ nebūtinai yra Džovana.

 Ann Goldstein, vertėja

 Kaip dirbate? Ar daug taisote ir ką taisote? Ar laikote save gera savo pačios redaktore? Ar dažnai keičiate žodžius ar kalbos pobūdį?

 Man lemiamas taškas yra tas, kai pradėjusi nuo nulio išgaunu tankų chaotišką juodraštį. Darbas prie juodraščio išties nualina. Tekstas su pradžia, pabaiga ir tirštu gyvenimu iš manęs išsunkia daug energijos. Tai lėtas apytikslio pavidalo kūrimas, tarytum gainiotumeisi gyvybės formą, kuri neturi jokios apibrėžtos fizionomijos. Kartais frazės liejasi kaip iš pypkės, galiu jų net neskaityti antrą kartą, bet taip nutinka retai. Dažniausiai kasdien parašau po kelias eilutes, keliskart jas perkurdama. Neretai pasitaiko, kad tam tikru metu mano tekstas liaujasi man patikęs ir viską numetu. Bet tokiais atvejais labai kankinuosi, kol kas apie tai nekalbėkim. Veikiau pasakysiu, miela Ana, kad kai tik šios pirminės pastangos duoda gerų vaisių, man prasideda tikrasis rašymo malonumas. Pradedu iš naujo. Ištrinu ištisus skyrius, labai daug perrašinėju, keičiu personažų raidą ir netgi prigimtį, pridedu dalis, kurios tik tada, kai tekstas jau yra, šauna man galvon ir ima rodytis reikalingos, išplėtoju epizodus, apie kuriuos vos užsiminta, pakeičiu kai kurių įvykių padėtį, labai dažnai vėl pridedu atmestus puslapius, pirmines ilgesnes versijas, gal ir ne tokias gražias, bet įtaigesnes. Šį darbą atlieku viena, su niekuo juo nesidalyčiau. Tačiau tam tikru metu man prisireikia labai įdėmių skaitytojų, kad jie sužiūrėtų mano išsiblaškymo klaidas: neteisingą chronologiją, pakartojimus, nesuprantamas formuluotes. Vis dėlto bijau patarimų, kuriais siekiama padaryti tekstą „normalesnį“, pavyzdžiui: taip nesakoma, trūksta skyrybos ženklų, toks žodis neegzistuoja, tokia formuluotė netikusi, toks sprendimas nemalonus, šitaip būtų gražiau. Gražiau? Pavojingas toks redagavimas, kuriuo stengiamasi laikytis šiuo metu egzistuojančio estetinio kanono. Ne ką geresnis ir redagavimas, kuris prastumia visokias anomalijas, suderinamas su plačiai paplitusiu skoniu. Jei leidėjas pasako: tavo tekste yra gerų dalykų, bet turim prie jo padirbėti, tai geriau atsiimti iš jo rankraštį. Tas daugiskaitos pirmas asmuo verčia sunerimti.

 


0001_foto-ferrante_1599826277-ebbf333fad32102249422db94088c70e.jpg