Naujienos

Debiutiniame Sonatos Dirsytės romane atgimsta siaubingos Kėdainių legendos

2020 12 30

„Kėdainiuose dar esama senolių, kurie šias mistines, makabriškas istorijas prisimena. Anuomet jos sklisdavo iš lūpų į lūpas, o šiandien jauni žmonės jų nebežino“, - sako Kėdainiuose gimusi ir užaugusi, dabar Vilniuje gyvenanti komunikacijos specialistė Sonata Dirsytė. Pirmasis jos romanas „Fata morgana“ pasakoja išgyvenimo dramos ar siaubo filmo scenarijų primenančias tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo istorijas. Jų herojai – realiai gyvenę žmonės, apie kuriuos Sonata išgirdo iš savo močiutės ir prosenelės.

 Debiutinį Sonatos Dirsytės romaną „Fata morgana“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 Savo knygą skiriate močiutei ir mamai – istorijų pasakotojoms. Kokią vietą jūsų šeimoje užėmė pasakojimai?

Istorijų pasakojimas mūsų šeimoje visada buvo svarbus. Manau, kad būtent istorijos sukūrė iki šiol išlikusį mano glaudų ryšį su močiute ir mama. Mūsų šeimos istorijos nebuvo tipinės, kai kurios - gana makabriškos, primenančios siaubo filmų siužetus. Tačiau jos pasakojo apie mūsų šeimos praeitį, apie tai, kaip sunkiai žmonės gyveno per karą.

Kai kurios istorijos slėpė ir didaktinę prasmę. Na, kad ir istorija apie juodąjį šunį (tarsi kokį Cerberį), kuris vieną dieną atsirado prie žiauriu elgesiu pagarsėjusio žmogaus namų. Juodasis šuo nuo namo nesitraukė, kol tas merdėjo ir dingo, vos tik žmogus buvo palaidotas.

Labiausiai vaikystėje įstrigo Šventybrasčio Barboros - kunigams net ir po mirties ramybės neduodavusios merginos istorija. Beje, Barborą savo romane „Isos slėnis“ mini ir Česlovas Milošas. Turbūt tai - viena iš įdomiausių, Nikolajaus Gogolio „Baubui“ prilygstančių, kėdainietiškų istorijų. Norėjau ją atgaivinti, priminti, papasakoti taip, kaip man ji buvo pasakojama. Šį nutikimą Kėdainių senoliai vis dar prisimena, tačiau jaunoji karta jos nebežino.

Kėdainių krašto istorija pradėjau domėtis nuo ankstyvos vaikystės, kai su močiute keliaudavome paviešėti pas prosenelę. Jos namas stovėjo ant Nevėžio upės kranto, praeidavome Sirutiškio dvarą, kuriame gyveno romane „Fata morgana“ minimi dvarininkai Komorovskiai. Toje kelionėje man neišvengiamai kildavo klausimų, prašydavau močiutės pasakoti dvaro istorijas.

 Knygos istorija prasideda nuo geltonos sofos. Iš kur radosi toks vaizdinys? Juk tikrai  įdomiau, kai upe plaukia sofa, o ne tiesiog paskenduolis...

Geltonoji sofa taip pat atkeliavo iš močiutės pasakojimų apie kadaise vietinių iš Nevėžio ištrauktą sofą ir joje rastą negyvą mergaitę. Bandžiau ieškoti šios istorijos archyvuose, panašaus laikmečio laikraščiuose, tačiau nedaug jų yra išlikusių. Įrodymų neradau, tačiau pamaniau, kad geltonoji sofa galėtų būti detektyvinis istorijos elementas.

 Ar buvo istorijų, kurios radosi berašant? Į kurias teko labai stipriai įsigilinti?

Man kažkaip reikėjo sujungti vaikystės istorijas, tam sujungimui ieškojau istorinio pagrindo. Mane domino aplink Kėdainius esančių dvarų ir dvarininkų istorijos, jų ieškodama, į lietuvių kalbą išsiverčiau jų palikuonių dienoraščius. Rašydama apie pagrindinės knygos herojės Elenos šeimos santykį su žydais, negalėjau neaprašyti ir tragiškos Kėdainių žydų istorijos. Nenuklysti nuo istorinio konteksto padėjo ir konsultacijos su Kėdainių krašto muziejaus istoriku Vaidu Baniu.

 Ką naujo sužinote apie savo gimtąjį miestą?

Kuo labiau domėjausi Kėdainių istorijos momentais, tuo daugiau rasdavau man nežinomų faktų. Kėdainių istorija turtinga, ją, beje, kūrė ir čia gyvenę žydai. Ir Vilniaus Gaonui Kėdainiai buvo ypatingas miestas - vaikystėje jis čia gyveno, mokėsi iš iškilių rabinų. Net ir jo žmona buvo kėdainietė Chana. Romane norėjosi perteikti glaudų lietuvių santykį su žydais, juk dažniausiai tai nebuvo vien prekybiniai ryšiai, o ir nuoširdūs draugiški santykiai, kuriuos taip tragiškai nutraukė holokaustas. Aprašyti šią istorijos dalį turbūt buvo emociškai sunkiausia. 

 Ar realiai egzistavo pranašysčių knyga, apie kurią rašote romane? Ką pati manote apie ateities spėjimą, burtus ir užkalbėjimus?

Romane „Fata morgana“ minima pranašysčių knyga tikrai egzistavo. Spėju, jog tai buvo Mikaldos, Sabos karalienės, gyvenusios 578 metais prieš Kristų, pranašysčių knyga. Nežinau, nei kur, nei kokia kalba ji buvo išleista, bet prosenelė dažnai apie ją užsimindavo. Jai ypač buvo įsiminęs pranašystėse minimas sakinys, kad ateis laikai, kai geležiniai paukščiai dangumi skraidys. Šiuos geležinius paukščius prosenelė pamatė jau per karą, kai danguje pasirodė kariniai lėktuvai. Aš pati netikiu nei ateities spėjimais, nei burtais, nei horoskopais. Man atrodo, kad žmogus pats kuria savo likimą, o ateities spėliotojai yra tik ypatingai lakios fantazijos pasakotojai. Turbūt ir rašytojas Jules Verne, o ir daugelis šiuolaikinės mokslinės fantastikos kūrėjų gali būti laikomi ateities pranašais. Jų kūriniai jau įkvėpė, o ir dar įkvėps daugybę vizionierių, inovatorių siekti to, kas seniau atrodė ar vis dar atrodo fantastika.

 Jūsų knygoje radosi nemažai bažnytinių reikalų. Ar pati esate susidūrusi su kunigais? Ir iš kur žinote, kaip meldžiasi vienuolės?

Rašydama apie vienuolyną Krakėse ir ten gyvenančią Sofiją, skaičiau apie kotryniečių seserų kongregaciją, jos istoriją, veiklą. Turėjau sužinoti ne tik vienuolių dienotvarkę, bet ir tai, koks maistas dažniausiai būdavo patiekiamas joms ant stalo. Rašydama vieną knygos epizodą konsultavausi su Nacionalinės egzorcistų asociacijos nariais, - iki tol apie tokios organizacijos egzistavimą nė neįtariau. Buvo baugoka kreiptis, tačiau nustebino, kaip maloniai buvo sutiktas mano prašymas.  

 Sapnai romane atlieka svarbų vaidmenį. Jie – tarsi gyvųjų ir mirusiųjų susitikimų erdvė. Ar pati dažnai sapnuojate?

Nors sapnai knygoje perspėja apie nelaimes, pat jų nemistifikuoju. Su istoriku Vaidu Baniu pasijuokdavome, kad jei per stipriai nukrypsiu į šalį interpretuodama, kai kurios asmenybės ims vaidentis aktyviau nei Šventybrasčio Barbora. Tačiau kol kas miegu ramiai.

 Kam skiriate savo knygą? Ar nesibaiminote, kad kiek senovinis pasakojimo būdas šiandienos skaitytojui pasirodys ne toks patrauklus?

Knygą skyriau savo giminės moterims – prosenelei (kurios jau nebėra, bet ji tapo romano veikėjos Elenos prototipu), močiutei ir mamai, kurios man pasakojo visas tas istorijas.

Tai yra ne tik savotiška duoklė giminei, bet ir kraštui, iš kurio esu kilusi ir kuriam, gyvendama Vilniuje, jaučiu nostalgiją. Gal šios istorijos ir skaitytojus paskatins aplankyti, patyrinėti aprašomas vietas?

Man patinka knygos, kurių kalba leidžia pajausti praeitį. Dabar suprantu, kaip nelengva kurti tokį pasakojimą. 

 Esate komunikacijos specialistė. Ar vaikystėje girdėti pasakojimai lėmė, kad pasirinkote tokią profesiją?

Jau ketvirtoje klasėje rašiau rašinėlius, kad noriu tapti žurnaliste. Vienuolikos ar dvylikos savo dar vaikiškus straipsnius pradėjau siųsti į Kėdainių laikraščius. Kartais juos išspausdindavo. Nuo mažens turėjau norą pasakoti istorijas, tikriausiai tam įtakos turėjo šeimos istorijų pasakojimo tradicija. Ryšiai su visuomene, neabejoju, taip pat yra istorijų pasakojimas. Tik vienos istorijos pasitelkiamos parduoti paslaugas ar prekes, o kitos – keisti visuomenės požiūrį. Baigusi magistrantūros studijas pradėjau dirbti ryšių su visuomene agentūroje. Dabar jaučiuosi atradusi save politinėje komunikacijoje.

 „Fata morgana“ istorijas lengvai galėtumėte perkelti į ekskursijas po Kėdainių apylinkes. Nebuvo šovusi tokia mintis?

Esu girdėjusi: perskaičiau knygą ir apėmė stiprus noras nuvykti į Kėdainius, pamatyti romane minimas vietas. Svarbiausias vietoves ir objektus pažymėjau stilizuotame knygos žemėlapyje.  Šiandien sunku prognozuoti ateitį, tačiau tikrai norėčiau organizuoti ekskursiją romano „Fata morgana“ veikėjų keliais.