Naujienos

Apdovanojimas už geriausią literatūros kūrinį atitenka...

2021 08 09

Kasmet literatūros pasaulis, o ir skaitytojai užgniaužę kvapą laukia, kokios gi knygos bus paskelbtos geriausiomis. Gauti literatūros premiją rašytojui – didžiulis įvertinimas ir pripažinimas. Literatūros kūriniui premija – tarsi prestižinis kokybės ženklo spaudas. Ir ne tik. Premijomis pažymėti literatūros kūriniai tampa žinomesni, labiau skaitomi, taigi ir labiau perkami.  

„Gal kam pasirodys juokinga, bet prisipažinsiu: esu iš tų žmonių, kurie perka knygą, vos pamatę kokio nors apdovanojimo ar premijos ženkliuką, – sako geros literatūros gerbėja, dainininkė ir kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė. – Suprantu, kad tie ženkliukai – ir rinkodaros triukas, tačiau jie mane veikia – visada atkreipiu dėmesį į apdovanotas knygas.“

O kokios gi yra tos literatūrinio prestižo premijos? Ir kuo jos skiriasi viena nuo kitos?
Žinomiausios literatūros premijos turi seną istoriją, kūrinius skaito ir pagal griežtus kriterijus vertina komisijos, sudaromos iš įtakingų literatūros pasaulio žmonių. 

Jei kalbėsime apie prestižą, jį, žinoma, suteikia Nobelio literatūros premija, rašytojams ir poetams teikiama nuo 1901 metų. Tai – bene labiausiai vertinamas ir laukiamas apdovanojimas. Nobelio premija skiriama ne už konkretų kūrinį, o už visą autoriaus kūrybą. Ja galėjo didžiuotis Samuelis Beckettas, Josifas Brodskis, Winstonas Churchillis, Williamas Faulkneris, Ernestas Hemingway’us, Thomas Mannas, Gabrielis Garcia Marquezas, Aleksandras Solženycinas ir dar daugybė literatūros klasikų. Pastarųjų metų Nobelio literatūros premijos savininkais tapo Peteris Handke (2019 m.) ir Louise Glück (2020 m.).

Nuo 1917 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose teikiamas Pulitzerio prizas. Kiekvieną gegužę premijos globos komitetas Kolumbijos universitete surengia apdovanojimų ceremoniją. Vertinimo komisijoje – žinomiausi Amerikos žurnalistai, kultūros darbuotojai ir universiteto rektorius. Tarp garsiausių apdovanotųjų – E. Hemingway’us, W. Faulkneris, Donna Tartt, Anthony Doerras.

Ne mažiau garbingas apdovanojimas – „Man Booker“ literatūros premija, nuo 1969-ųjų skiriama už Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje išleistą knygą anglų kalba. Tarptautinė „Bookerio“ premija – „The International Booker Prize“ skiriama verstinėms, Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje išleistoms knygoms. Šią premiją perpus dalijasi autorius ir knygos vertėjas. Literatūros kritikai pažymi, kad išskirtinio pripažinimo sulaukia ne tik laimėtojai, bet ir autoriai, išrinkti į trumpąjį premijos sąrašą, taip pat nominuotieji ilgajam premijos sąrašui. Laimėtojo atrankos procesas prasideda tada, kai suburiamas patariamasis komitetas, kuris iš geriausių literatūros kritikų, rašytojų, akademikų ir svarbiausių visuomenės veikėjų surenka vertinimo komisiją. Komisijos sudėtis keičiasi kiekvienais metais, tik retais atvejais komisijos narys gali būti išrinktas antrą kartą.
Šį apdovanojimą yra gavę Williamas Goldingas, Salmanas Rushdie, J. M. Coetzee, Hillary Mantel, Margaret Atwood, Bernardine Evaristo ir nemažai kitų. 

Svarbių apdovanojimų turi ir kitos šalys. Prancūzai nuo 1903 metų teikia brolių Goncourt’ų premiją, vokiečiai per Frankfurto knygų mugę skelbia „Deutscher Buchpreis“ laimėtojus, rašančius vokiečių kalba. Prestižinės italų premijos „Strega“ žiuri sudaro net keturi šimtai narių, vadinamųjų „Amici della Domenica“, arba sekmadienio, draugų.

Ispanai, portugalai, skandinavai ir lietuviai taip pat kasmet skelbia savo šalių premijas.

Poetas, vertėjas Marius Burokas, paprašytas išvardyti savo labiausiai vertinamų literatūros premijų sąrašą, ilgai negalvoja, tik priduria, kad jo sąrašas labai anglakalbis, o premijos vieta jame neturi jokios reikšmės: „International Dublin Literary Award“ man patinka dėl to, kad vieną didžiausių piniginių premijų už literatūrą perpus gauna autorius ir vertėjas, jei tik toks yra. Be to, šiai premijai kandidatus gali nominuoti bet kuri viešoji biblioteka pasaulyje. Apie „Man Booker“ ir „International Man Booker“ niekam nieko aiškinti nereikia. Pažymėsiu ir dvi svarbiausias mokslinės fantastikos ir fantasy literatūros premijas – „Hugo“ ir „Nebula“. Jungtinėse Amerikos Valstijose žinoma „The National Book Award“ ir „The National Book Critics Circle Award“. Ir dar viena, mano mėgstama, bet menkai žinoma premija – „Karališkosios literatūros draugijos Ondaatje premija“ („The Royal Society of Literature Ondaatje Prize“). Tautų Sandraugos ir Airijos rašytojams ji teikiama už geriausiai „vietos dvasią“ atspindintį prozos, poezijos ar negrožinės literatūros kūrinį. Šiemet šią premiją gavo jauna airių rašytoja ir žurnalistė Ruth Gilligan už romaną „Skerdikai“ („The Butchers“) – pasakojantį apie jau beveik išnykusį Airijoje tradicinį skerdiko amatą. Dar, kiek spėju, seku JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Airijos poezijos apdovanojimus. Kartais juose taip atrandu įdomių naujų vardų.“

Vertėjui atrodo, kad tarptautinių premijų reikšmė stipriai išaugo tada, kai atsirado internetas, o žiniasklaida ir leidybos verslas tapo globalūs. „Lietuva iš pradžių kiek vėlavo, atsilikdavo keletu metų, ypač verstinės literatūros naujienose, bet dabar viskas, ką norima išversti, išverčiama ir išleidžiama labai operatyviai. Kartais apdovanotosios knygos vertimas, jos premjera beveik vienu metu įvyksta visoje Europoje ar pasaulyje“, – sako M. Burokas ir priduria neabejojantis, kad literatūros premiją gavusi knyga labiau traukia dėmesį – ji daugiau reklamuojama, ją dažniau verčia į kitas kalbas ir labiau perka. Be to, esama žmonių, kuriems atrodo, kad TIK apdovanotosios knygos yra vertos skaitymo, be to, būti jas skaičiusiam tampa tarsi prestižo reikalu.

Visai neseniai su kolega vertėju Dominyku Norkūnu Marius išvertė Pulitzerio premija apdovanotą Louise Glück poezijos rinkinį „Laukinis vilkdalgis“. „Jei ne pernai metais autorei suteikta Nobelio premija, niekas nebūtų pasikrutinęs, – įsitikinęs vertėjas. – Glück vertimai taip ir būtų, geriausiu atveju, nusėdę kultūrinėje spaudoje, archyvuose. Ir tai yra esminė problema – mes neturime poezijos vertimų leidybos politikos. Todėl mums daug ko trūksta: klasikos, šiuolaikinės poezijos.“

Rinkdamasis knygas lietuvių ir užsienio kalba Marius teigia pirmiausia žiūrintis į autoriaus pavardę, tada – į vertėją, o jau tada – į visa kita: „Didesnių ir svarbesnių premijų sąrašus ir nugalėtojus stengiuosi, kiek įmanoma, sekti, kartais, jei knyga mane sudomina, ir nusiperku. Bet premija nėra lemiamas pirkimo veiksnys. Kas prisimena bent pusę kad ir Nobelio literatūros premijos laureatų? Ar kas nors skaitė Carlą Friedrichą Georgą Spittelerį? Ar žino, kas jis toks? Kas yra Erikas Axelis Karlfeldtas? O Grazia Deledda? Tas pats nutikę ir dėl „Bookerio“ bei kitų premijų autorių. Mes pamiršome tiek genialių ar gerų kūrinių, kad, jei ir prisimintume, niekada jų nepajėgtume perskaityti. Kita vertus, nemažai kūrinių gavo premijas, nes kalbėjo apie tam metui aktualius dalykus, to meto literatūros kalba. Dabar jie atrodytų pasenę ir neaktualūs. Nekalbu apie klasiką, kalbu apie konjunktūrinius premijų laimėtojus. Be to, nevertėtų pamiršti, kad bet kokia premija visada yra kompromisas.“

„Alma littera“ verstinės grožinės literatūros kūrinių vadovė Ingrida Dubauskienė sako, kad dėl teisės išleisti garsiausioms literatūros premijomis apdovanotas ir nominuotas knygas rungiasi ne viena Lietuvos leidykla. „Kartais tik sėkmė ir laimė, žinoma, didesnis avansas – lemiami veiksniai, kam pavyks. Mums sėkminga buvo A. Doerro „Neregimosios šviesos“ leidimo istorija: pamenu, patraukė knygos aprašymas, ją puikiai įvertino vertėja Zita Marienė, o kai buvo likęs mėnuo iki jos pasirodymo, knyga pelnė Pulitzerio premiją. Nedrįstu girtis, kad įžvelgėme potencialų laimėtoją, labiau didžiuojuosi, kad atradome knygą, kokios visuomet ieškome, – puikiai parašytą, jaudinančią, kalbančią apie svarbiausias gyvenimo vertybes.“

Didžiulės leidybos patirties turinčiai I. Dubauskienei norėtųsi, kad daugiau žmonių atkreiptų dėmesį į apdovanotas knygas. Juk apdovanojimai ir nominacijos padeda atrasti naujų autorių ir patirčių, o premijomis pažymėtos knygos tarsi suteikia tam tikrą garantiją: greičiausiai tai bus kitokia, kokybiško teksto, puikaus vertimo, įsimintina knyga. „Net jei ir nepatiks, turėsite apie ją savo nuomonę. Kaip ir apie apdovanojimus“, – įsitikinusi nemažai apdovanotų knygų leidybos teises Lietuvai sutarusi leidėja.

Šio sezono leidyklos „Alma littera“ naujiena – visai neseniai išleistas Colsono Whiteheado romanas „Nikelio berniukai“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Eugenijus Ališanka. Tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą ir neaiškiomis aplinkybėmis mirusius šios mokyklos auklėtinius 2020 metais buvo apdovanota Pulitzerio premija. Tai jau antrasis knygos autoriaus C. Whiteheado apdovanojimas. Pirmąjį jis atsiėmė 2017 metais už romaną „Požeminis geležinkelis“. Jis taip pat išverstas į lietuvių kalbą, vertėjas – Vytautas Petrukaitis.

Lietuvoje šiandien graibstomas ir 2018 metų Islandijos literatūros premijos laimėtojas – Hallgrimuro Hellgasono romanas „60 kilogramų šviesos“. Apie islandų tradicijas ir vertybes pasakojantį žinomiausio dabarties islandų rašytojo romaną į lietuvių kalbą išvertė Jūratė Akucevičiūtė. „Negailestingas kaip ledkalnis, netikėtas kaip geizeris, nesustabdomas tarsi ugnikalnis“, – taip apie šį romaną kalba patys islandai.

Lietuviškai jau pasirodė ir prestižine Italijos literatūros premija „Strega“ apdovanotas Antonio Scurati romanas „M. Šimtmečio sūnus“. Pasakojimas apie diktatorių Benito Mussolini sulaukė netikėto populiarumo, jau parduotos teisės statyti serialą, knyga verčiama į daugybę kalbų. Lietuviškai „M. Šimtmečio sūnų“ prakalbino Goda Bulybenko.

Dar viena ilgai laukta leidyklos „Alma littera“ naujiena – biografinė knyga „Mažė“. Britų dramaturgo, scenaristo ir rašytojo Edwardo Carey’aus papasakota Madame Tussaud legenda 2019 metais buvo išrinkta „Times“ Metų knyga, pelnė daugybę literatūros nominacijų ir apdovanojimų. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Jovita Liutkutė.

Pas lietuvių skaitytojus atkeliavo ir „Man Booker“ premijai nominuotas amerikiečių rašytojo, Pulitzerio prizo laimėtojo Richardo Powerso romanas „Orfėjas“, pasakojantis genealaus kompozitoriaus istoriją. Kiekvienas knygos puslapis trykšta muzika, kuri žadina prarastos meilės ir užgesusių jausmų ilgesį. Į lietuvių kalbą šį muzikalų kūrinį išvertė Valdas V. Petrauskas.