6df71d28c5aa7566bb64b364152414b6e532ba36_Vakaru_Lietuva.jpg

Vakarų Lietuva

Nėra Autoriaus

Vakarų Lietuva - balta Neringos pajūrio juosta, paslaptinga Žemaitija, Mažoji Lietuva ir Nemuno delta. Po Lietuvą keliaujantys turistai retai aplenkia Vakarų Lietuvą, vieną patraukliausių šalies regionų, gamtos ir kultūros objektų turtingą kraštą.

Knygoje:

  • > 35 aprašomos gyvenvietės ir lankytinos vietovės
  • > 110 aprašomų lankytinų objektų
  • Detalūs (M1:100 000 1 cm - 1 km) žemėlapiai
  • > 300 fotografijų

Pagonišką Europos praeitį menantys alkakalniai, mitologiniai akmenys, piliakalniai, gyvybe alsuojanti gamta ir žmonių tikėjimo paženklintas kraštovaizdis traukia čia ne kartą sugrįžti tiek pavienius keliautojus, tiek šeimas, mėgstančias turiningą laisvalaikį.

Dauguma turistinių knygų skirtos keliautojams, kurie nori per trumpą laiką pamatyti kuo daugiau. Lietuva jose pristatoma kaip viena iš Baltijos šalių, kurias šio krašto svečiai dažniausiai ketina aplankyti visas iš karto. Todėl tokiuose vadovuose pateikiama informacija pritaikyta trumpam kelių dienų vizitui, nepelnytai praleidžiant daugybę įdomių detalių, vertingų skubėti nelinkusiam žmogui. Savarankiškam, įdėmiam keliautojui, mėgstančiam nusukti nuo išmintų maršrutų į šalį, turėtų praversti šis mūsų leidinys, gausus žemėlapių ir informacijos apie daugelį dėmesio vertų lankytinų objektų.

Smėlėti Baltijos pajūrio paplūdimiai, baltos kopos, kvapūs pušynai, natūralios gamtos ir gerai išplėtoto aptarnavimo dermė traukia į šią Lietuvos dalį tiek mūsų šalies gyventojus, tiek turistus iš svetur. Be pajūrio, į Vakarų Lietuvą vilioja ir daug archajiškos dvasios išsaugojusi Žemaitija, taip pat ilgą istorijos tarpsnį Vokietijai priklausiusi Mažoji Lietuva su savita istorija ir itin turtinga Nemuno lankų gamta. Ši Lietuvos dalis priskiriama dviem kultūra ir papročiais labai skirtingiems etnografiniams regionams - Mažajai Lietuvai ir Žemaitijai.

Mažoji Lietuva

Mažoji Lietuva - vienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, istorinė šiaurrytinės Prūsijos dalis. Iki Kalavijuočių ordino invazijos XIII a. čia gyveno baltų gentys - skalviai ir nadruviai, o pajūryje - kuršiai. Ilgainiui po Melno taikos sutarties 1422 m. baltų apgyventas regionas tapo Vokietijos dalimi, o Žemaitija - Lietuvos. Nuo 1525 m. regionas buvo Prūsijos hercogystės, vėliau - karalystės dalis, o 1871-1945 m. vėl priklausė Vokietijai. Dabar šis regionas tarp Karaliaučiaus (Kaliningrado) ir Lenkijos priklauso Rusijai, o mažoji dalis, esanti šiaurėje, dešiniame Nemuno krante, kitaip tariant, Klaipėdos kraštas su panemuniais, yra Lietuvos žemės. Klaipėdos kraštą Lietuva užėmė po Pirmojo pasaulinio karo 1923 m. ir valdė iki 1939 metų.

Žemaitija

Žemaitijai šiandien priskiriama teritorija beveik sutampa su savitos kalbinės tarmės paplitimu, jai priklauso Telšių, Tauragės apskritys, dalis Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Taip istoriškai susiklostė, kad XIII a. II p. - XV a. pr., aktyvių kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiu, žemaičiai dažnai nesulaukdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų paramos, priešingai - Žemaitija ne kartą (Mindaugo - 1253 m., Jogailos - 1382 m., Vytauto - 1384, 1392, 1398 m.) buvo padovanota Ordinui. Taip išsikristalizavo politinė žemaičių sąmonė ir jie, gyvendami LDK pasienyje, sumaniai manipuliavo santykiais tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Ordino didžiojo magistro. Tik 1411 m. Torunės taikos sutartimi Žemaitija buvo atiduota LDK valdovams - Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams pripažinta LDK dalimi. Taip 500 metų nusistovėjo pietvakarinės Žemaitijos sienos.

Kiekvienas keliautojas netruks pastebėti, kad vakarinė Lietuvos dalis skiriasi ir kraštovaizdžiu, ir architektūra. Didesnė pajūrio dalis į pietus nuo Palangos, visas pamarys, panemuniai iki pat Viešvilės labiau sukultūrintas, tebestovi raudonplyčiai vokiško stiliaus trobesiai, net mažuose miesteliuose gausu masyvių mūrinių pastatų su įkomponuotais fachverkais, kuklios liuteroniškos bažnyčios. Tai vokiškos kultūros pėdsakai. O vos perkirtę menamą ribą, buvusią Vokietijos ir Lietuvos sieną, patenkame į visiškai kitokią erdvę - daugiau miškų, natūralios gamtos, miesteliuose gausu medinių pastatų, išsiskiria prašmatnios katalikiškos bažnyčios. Daug vėliau negu Vokietija mūrinę architektūrą perėmusi Lietuva neišsaugojo daugybės pilių. Jų buvimą šiandien liudija tik gausiai išlikę piliakalniai. Žemaitijai ypač būdingi piliakalnių kompleksai traukia ne tik mokslininkų, bet ir keliautojų dėmesį. Skirtumų įžvelgiama ir tarp šiuose dviejuose etnografiniuose regionuose gyvenančių žmonių. Kalbama, kad žemaitis uždaras, nekalbus, užsispyręs. Žemaičiai ilgą laiką labiau mėgo gyventi viensėdžiuose negu kaimuose, sodybas kurdavo nuo kaimynų ne arčiau kaip per atstumą, kuriuo girdisi šuns lojimas. Trobos buvo erdvios, medžiagos statybai pakako aplink plytinčiuose miškuose. Iš to, matyt, likęs tas savotiškas uždarumas, individualumas, kiek didesnės asmeninės erdvės poreikis. Galbūt uždarumu žemaitis ir skiriasi nuo kitų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių, tačiau nė viena minėtų savybių jis neprilygsta Mažosios Lietuvos gyventojui - lietuvininkui, kaip jie patys save vadindavo. Iš tiesų žemaitis uždaras ir nekalbus tik iš pirmo žvilgsnio, nepuola pirmas į artimą draugystę, bet ilgainiui, įgavęs pasitikėjimo žmogumi, gali tapti itin šnekus, atviras ir net sentimentalus. Lietuvininkai buvo veikiami protestantiško pietizmo, kuris iš tiesų išugdė juos itin asketiškus, griežtus. Mažosios Lietuvos gyventojai savo priklausomybę labiau siejo su religija, o ne su valstybe. Religija jiems buvo itin svarbi gyvenimo dalis, ji suformavo savitą krašto kultūrą. Deja, istorija taip lėmė, kad lietuvininkų kultūros apraiškų kasdieniame gyvenime nebelikę, jų savita tarme kalba labai mažai žmonių. Po karo sovietai visiškai sunaikino etninį Mažosios Lietuvos savitumą, beveik nebeliko tenykščių gyventojų, o krašto kultūra gyva tik prisiminimuose.

 Ši knyga yra išleista ir vokiečių kalba, pavadinimu "Westlitauen".

Dalintis

Leidykla: Alma Littera
ISBN: 9786090100288
Formatas: 14,7x21,4x1,5
Puslapių skaičius: 220
Leidimo metai: 2011-06-01

Kitos autoriaus knygos