Knygos | Autoriai
Krepšelis
Prekių:0

Terapija

Sebastian Fitzek

 Knyga, iš pirmosios vietos išstūmusi „Da Vinčio kodą“!

Dvylikametė Josi serga mįslinga liga. Mergaitės tėvas, garsus psichiatras Viktoras Larencas, ieško gydytojo, kuris galėtų padėti mylimai dukrelei. Vieną dieną Josi dingsta daktaro Grolkės klinikoje, kol tėtis laukia vestibiulyje. Tačiau ir registratorė, ir pats daktaras teigia mergaitės nematę...

Po ketverių metų palūžęs tėvas apsigyvena atokiame vasarnamyje. Čia jį aplanko žavi nepažįstama moteris, kurią kankina haliucinacijos – ji be perstojo regi mažą mergaitę Šarlotę. O šios gyvenimas taip primena Josi...  Viktoras su nepažįstamąja pradeda psichoterapijos seansus. Jie pamažu virsta dramatišku tardymu...

Sebastiano Fitzeko romanas 2006-aisiais buvo skaitomiausia knyga Vokietijoje, iš pirmosios vietos išstūmusi net „Da Vinčio kodą“.

Papildoma informacija

Terapija Sebastian Fitzek
  • Puslapių skaičius: 280
  • ISBN: 9786090103548
  • Leidimo metai: 2012-04
  • Išmatavimai: 0x0x0
  • Leidykla: Alma littera
  • Vertėjas: Alfonsas Tekorius

Pirkite

Knygyno kaina: 11.17 € / 38.56 Lt
Paspaudę mygtuką būsite nukreipti į www.knyguklubas.lt

Susijusios knygos

  • Skeveldra - Sebastian Fitzek
  • 52 Nostradamo pranašystės - Mario Reading
  • Aklavietė - Sandra Brown
  • Aklumas - Karin Slaughter
  • Alibi - Sandra Brown
  • Alibi - Sandra Brown
  • Alkanos sielos - Darius Tauginas
  • Angelų nuodėmės - Charlotte Link
  • Ankstesnė mergina - Joseph Delaney
  • Antrasis Gralis - Boris Von Smercek

Lankytojų atsiliepimai

  • 0 0 Arnoldas 2012-05-15 | 12:27

    Dažnai mes įtariai žiūrime knygų reklamas, ypač tokias, kurios drąsiai teigia, kad vienas ar kitas romanas išstūmė pasaulyje visuotinai pripažintą bestselerį į antrą planą ir dabar puikuojasi nacionalinių topų viršūnėse. Kalbu apie vokiečių rašytojo Sebastiano Fitzeko psichologinį trilerį „Terapija“, kuris Vokietijoje 2006 m., kaip tvirtina reklama, iš pirmos vietos išstūmė amerikiečių rašytojo Dano Browno romaną „Da Vinčio kodas“. Žinoma, koks nors serbų ansambliukas, susidedantis iš smuiko, akordeono ir būgno, kurio muzikantai per pertraukas tarp dainų išlenkia po stiklelį rakijos, gimtojoje Prištinoje visada bus populiaresni už „Bitlus“, tad galime tik pasidžiaugti vokiečių nacionaliniu sąmoningumu palaikyti vietinius rašytojus. Juolab kad romanas tikrai vertas skaitytojų dėmesio, nes jame nagrinėjamos temos labai jau retai svečiuojasi kitų autorių kūriniuose. Taigi trumpoje, bet svarbioje knygos pratarmėje mes susipažįstame su pagrindiniu kūrinio veikėju, žinomu psichiatru Viktoru Larencu, besilankančiu privačioje daktaro Grolkės klinikoje. Viktoras – vidutinio amžiaus vyriškis, puikus savo srities specialistas, „mokėjęs laisvai, paprastai ir kiekvienam suprantamai paaiškinti sudėtingas sielos problemas“. Tačiau į gero šeimos draugo daktaro Grolkės kliniką jis atėjo dėl profesinio intereso. Štai jau vienuolika mėnesių jo dvylikametė dukra Jozefina kenčia nuo keistos ir paslaptingos ligos. Mergaitė vemia, viduriuoja, ją kankina traukuliai. „Ir net visi ankstesni gydytojai, o jų jau būta dvidešimt vieno“, neįstengė nieko nustatyti. Visi tik bejėgiškai skėsčioja rankomis, negalėdami paaiškinti keistų mergaitės susirgimo priežasčių. Tad liko vienintelė viltis – garsus alergologas daktaras Grolkė, pas kurį Viktoras ir atlydi sergančią mergaitę. Tačiau klinikoje mergaitė paslaptingai dingsta, o pradėjus paieškas, paaiškėja, kad nei registratūros budinti, nei pats daktaras Grolkė jau daugiau kaip metai nėra matę mergaitės klinikoje... Pirmas skyrius skaitytoją tiesiog nokautuoja. Garsus psichiatras Viktoras Larencas guli Vedingo psichosomatinių traumų klinikos, skirtos sunkiems ligoniams, hidraulinėje lovoje, pusiau elastiniais raiščiais pririštomis rankomis ir kojomis. Jį gydantis vyriausiasis gydytojas Martinas Rotas itin domisi nepaprastu pacientu ir sutinka išklausyti neįtikėtiną, sveiku protu nesuvokiamą istoriją apie prieš ketverius metus dingusią dukrą Josi ir priežastis, dėl kurių Viktoras atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. „Ketveri metai be menkiausio pėdsako, be kibirkštėlės vilties, kad ji gyva. Nėra nieko siaubingiau, kaip kyboti tarp nuojautos ir žinojimo. Miriau tą pačią dieną, kai dingo Jozefina.“ Rašytojas sumaniai naudojasi atbulinės sekos („penkios dienos iki tiesos“) metodu, tad klausydamiesi Viktoro pasakojimo, mes irgi žingsnis po žingsnio artėjame išsvajotos tiesos link. Ieškodamas nuošalumo bei norėdamas „sutvarkyti mintis ir apsiraminti“, Viktoras atvyksta į nuosavą vilą Parkumo saloje, bet ir čia lauktos ramybės neranda. Į duris pasibeldžia nepažįstama moteris, prisistato vaikiškų knygų autore Ana Špygel ir prašo psichiatro pagalbos. Ir nors Viktoras jau ketveri metai neužsiima psichiatrine praktika, moteris atkakliai tvirtina, kad jos atvejis išskirtinis ir tikrai sudomins išskirtinai šizofrenija besidomintį Larencą. Paaiškėja, jog moteris iš tikro serga sunkia šizofrenijos forma, o jos pasakojimas toks pat neįtikėtinas, kaip žibutės sausio mėnesį. Moteris prisipažįsta haliucinacijose reginti savo išgalvotą personažą, mielą mergaitę Šarlotę, kurią galima ne tik matyti, bet su ja ir kalbėti. Viktoras, per visą savo praktiką girdėjęs ne vieną keistą istoriją, akivaizdžiai nuobodžiauja klausydamasis pasakojimo ir siekia kuo greičiau atsikratyti įkyria viešnia. Bet greitai suklūsta, o vėliau ir nepaprastai susijaudina, supratęs, kad išgalvotos mergaitės Šarlotės istorija turi daug ką bendra su jo dukters Josi dingimu. Greitai psichoterapijos seansai tampa panašesni į tardymą, o riba tarp tiesos ir liguistos fantazijos – itin trapi... Kurdamas slogią, hičkokiška nuotaika alsuojančią romano atmosferą, autorius nevengia ir įprastų tokiems trileriams bauginančių detalių. Visų pirma – veiksmo vieta. Kažkur Šiaurės jūroje pasimetusi vieniša ir atkirsta nuo išorinio pasaulio Parkumo sala, kurios dėl audros neįmanoma pasiekti net reguliariai kursuojančiu keltu. Antra – telefoninis ryšys. Viktoras negali pasinaudoti mobiliuoju telefonu, nes atsiduria „ne ryšio zonoje“. O ir iš laidinio telefono menka paguoda. Kažin kas apdairiai ištraukia jo šakutę iš lizdo. Tad Larencas veltui laukia išganingų žinių iš užsienyje viešinčios žmonos Izabelės ir privataus seklio Kajaus Štratmano, nusamdyto paaiškėjus papildomoms dukros dingimo detalėms. Būdamas visiškai izoliuotas, Viktoras gali pasikliauti tik savimi bei nuojauta. O nuojauta jam sako, kad greitai visi blogi dalykai taps dar blogesni. „Pavojinga ligonė įsitaisiusi jo svečių kambario lovoje. Bėgti į gyvenimą neturi sveikatos. Telefonas nebeveikia. Svaigūs vaistai jau srovena gyslomis. Ką daryti?“ Viktoras supranta, kad, nori jis to ar ne, jam teks susidurti su tikrove, kainuosiančia sveiką protą ir visa, kas dar likę jo tamsiausiose pasąmonės kertelėse. Juk „tarp nuojautos ir žinojimo, visada tvyro gyvybė ir mirtis“... Didindamas kūrinio įtampą, autorius sumaniai kaitalioja pasakojimo tempą, sustodamas įdomiausiose vietose bei trumpam grąžindamas skaitytoją į Viktoro Larenco ir jį gydančio daktaro Martino Roto žodinę dvikovą. Iš pradžių romanas primena Rubiko kubą šimpanzės rankose, kuri beprotiškai kvatodama bergždžiai mėgina surinkti reikiamas spalvas. Tačiau greitai visi dėlionės gabaliukai atsiduria tinkamose vietose, sudarydami vientisą logišką grandinę. „Pažinimas – tai dėlionė su iš anksto nežinomu dedamųjų skaičiumi. Bendras vaizdas išryškėja tik tada, kai visa mozaika būna baigta.“ Fitzekas tarsi žaidžia su mumis, leisdamas trumpam įžvelgti tiesą. Tačiau greitai vėl pasuka klaidinančiu keliu, paversdamas visas mūsų nuojautas ir įžvalgas tuščiomis spėlionėmis. Tad skaitydami būkite atidūs. Detalės itin svarbios, jei norit suvokti tolimesnius herojų poelgius ir veiksmus. Nepaisant daugybės mokslinių tyrimų, akademiniuose sluoksniuose nėra vieningos bei tvirtos nuomonės, kas yra žmogaus sąmonė ir kokie procesai vyksta mūsų pasąmonės labirintuose. Ar mes visada esame pasirengę pažvelgti į pačias baisiausias žmogaus psichikos gelmes ir gauti nemokamą šoko terapijos seansą? Šis romanas jums tai tikrai garantuos! Leidykla „Droemer Knaur“, išleidusi šią knygą, tvirtina: „Visi Sebastiano Fitzeko romanai remiasi tikrais įvykiais!“ Nežinau, ar tai tiesa, ar tik reklaminis triukas, tačiau dėkui leidyklai už tokį išsamų paaiškinimą. Nuo tokio teiginio mes jaučiamės žymiai „ramiau ir saugiau“. Pabaigai – svarbus autoriaus patarimas, skaitysiantiems jo romaną: „Neieškokite to, kas yra, dairykitės to, ko trūksta.“ Ir tada jūs pažinsite tiesą. Tiesą, kuri jus šokiruos ir nublokš visą jūsų supratimą bei sveiką nuovoką toli už jūsų pasąmonės ribų.

Rašyk savo komentarą