Knygos | Autoriai
Krepšelis
Prekių:0

Sodininkas iš Prancūzijos

Santa Montefiore

Miranda su Deividu palieka Londoną ir su vaikais atsikrausto gyventi į kaimą – senovišką dvarą, apsuptą kadaise buvusio puikaus sodo. Nors ir netroškusi kaimo idilės, Miranda tikisi čia įgyvendinti seną svajonę – parašyti romaną, o Deividas – savaitgaliais pailsėti nuo miesto šurmulio.

Tačiau viskas klostosi visai kitaip, nei jie tikėjosi. Ištrūkę iš miesto sumaišties Miranda su Deividu patenka ne į idilę, o į akistatą su savimi ir nutylėtomis nuoskaudomis, neišsakytu nepasitenkinimu ir abejonėmis. Šeimą ištinka krizė. Deividas vis mažiau prabūna namie, vaikai žaidžia kas sau, o nuobodžiaujanti Miranda pasijunta beviltiškai vieniša...

Ir tuomet į duris pasibeldžia paslaptingas žavus nepažįstamasis...

Paaiškėja, kad tai prancūzas sodininkas, puoselėjęs dvaro sodą, kai jame gyveno ankstesnieji šeimininkai. Kaip ir sodas, svečias turi didelę paslaptį...

Paslaptingasis sodininkas pasisiūlo kurį laiką pagyventi dvare ir atgaivinti apleistą sodą. Tačiau galbūt šiam gamtos slėpinius pažįstančiam žmogui pavyks kur kas daugiau ir jis pagydys ne tik sodą, bet ir Mirandos bei Deivido sielas?

 

Kupina išminties ir stipriai sujaudinanti knyga. Šiuolaikinė istorija, papasakota su senamadišku jausmingumu, teigianti šeimos vertę ir visa įveikiančią meilės galią.

Papildoma informacija

Sodininkas iš Prancūzijos Santa Montefiore
  • Puslapių skaičius: 376
  • ISBN: 9786090102206
  • Leidimo metai: 2012-03
  • Išmatavimai: 0x0x0
  • Leidykla: Alma littera
  • Vertėjas: Ramunė Vaskelaitė

Pirkite

Knygyno kaina: 13.37 € / 46.16 Lt
Paspaudę mygtuką būsite nukreipti į www.knyguklubas.lt

Susijusios knygos

  • Dvasių medis - Santa Montefiore
  • Po Italijos saule - Santa Montefiore
  • Namas prie jūros - Santa Montefiore
  • Prarastos meilės jūra - Santa Montefiore
  • 'Naujojo Hampšyro' viešbutis - John Irving
  • 1000° moteris - Hallgrimur Helgason
  • 12 dydis – nestora - Meg Cabot
  • 4 % šlovės - Deborah Schoeneman
  • 42 - Anrie Bordeaux
  • Adrianas Moulas ir masinio naikinimo ginklai - Sue Townsend

Lankytojų atsiliepimai

  • Geriausiai įvertintas atsiliepimas
  • +3 0 Arnoldas 2012-05-09 | 16:09

    Kartais mes norime pasakos, stebuklo, kuris atvertų duris į pasaulį, šimtąkart gražesnį nei tas, kuriame gyvename patys. Mes visą laiką bėgame, skubame, lekiame nežinia kur, užmiršdami savo pačių būties laikinumą ir nebranginame tų akimirkų, kurias gyvenimas mums taip dosniai atseikėja kiekvieną mielą dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką. Turbūt daugelis mūsų turėjom savo vaikystės sodą - mažą, šviesų prisiminimą, slepiantį daug „neištirtų“ kertelių ir tik mums vieniems žinomų „paslaptingų“ vietų. Vaikystės sodas - tai aplipęs gelsvais, tarsi mažytės saulės alyviniais obuoliais pasaulis. Su juokingai krutinančia storą užpakalį raina bite, kruopščiai tyrinėjančia seno avilio stogą. Pasaulis, su vieninteliu nakties grobiu, rasos lašeliais vorantikliuose, kurie driekiasi pažeme, užklodami drėgną dirvą baltu šilkiniu kilimu. Ir galulaukėje rymančiu rūko draikanose paskendusiu vienišu arkliu, kuris iš tolo atrodo lyg sparnuotas Pegasas, pasiruošęs bet kurią akimirką pakilti į orą ir nuskristi nežinia kur. Net ir praėjus daugeliui metų ir užuodus ką tik nupjautos žolės, obuolių ar drėgnos žemės kvapą, sustoji, ir giliai įkvėpęs svaiginantį prisiminimų aromatą, mintimis dažnai grįžti į savo nerūpestingos vaikystės sodą, sodą, kurio jau seniai nėra ir kurį jau baigi visiškai pamiršti. Anglų rašytoja Santa Montefiore, puikiai žinoma romanu „Gyvybės medis“, šį kartą iš egzotiškos Argentinos pampų mus nukelia į senutę Europą, į Angliją, į paslaptingus Hartingtono dvaro sodus, saugančius saldžiai karčius pirmosios meilės prisiminimus bei skausmingas praeities paslaptis. Paslaptis, pakeitusias žmonių likimus ir susaisčiusius juos amžinais ištikimybės saitais bei neišsipildžiusios meilės priesakais. Hartingtono rūmai, Dorsetas, 2005-ųjų metų ruduo. Į seną dvarą miestelio pakraštyje atsikrausto jauna šeima iš Londono: Kristaus amžiaus sulaukusi laisvai samdoma žurnalistė Miranda Kleiburn su vyru keturiasdešimtmečiu Londono Sičio finansininku Deividu bei dviem jų vaikais: septynmečiu Gasu ir penkiamete Storma. Mirandai buvo sunku iškeisti miesto šurmulį ir prabangių parduotuvių spindesį į idilišką kaimo ramybę, kur vietoj įprasto londoniško šurmulio skamba paukščių trelės, o pienininkas ponas Titas kas rytą baltu furgonu su numeriu „Karvė 1“ atgabena pieno ir laikraščių. Miranda, rašanti straipsnius įvairiems laikraščiams bei žurnalams, svajoja kaimiškoje tyloje parašyti romaną, vertą „Anos Kareninos“ ar „Vėjo nublokštų“ šlovės. Bankininkui Deividui Haringtono rūmai - ramybės uostas, sugrįžus iš triukšmingo Londono, bei jo prestižo ir didybės įsikūnijimas. Yra dar viena priežastis, vertusi įprastą miesto gyvenimą iškeisti į gyvenimą kaime. Tai agresyvumu garsėjantis sūnus Gasas, „problema, kurios niekam nesinorėjo spręst“. Išmestas iš daugelio Londono mokyklų, „ničniekam nereikalingas“, Gasas bando pritapti kaimo mokykloje, bet ir čia jam sunkiai sekasi. Draugų jis neturi, visi jo vengia, tad visą pyktį ir agresiją jis nukreipia į nieko dėtus gyvūnus ir seserį, tokiu būdu bandydamas atkreipti amžinai užimtų tėvų dėmesį. Sesuo Storma irgi nesidžiaugia permainomis. Vieniša ir visų pamiršta, ji sėdi savo rožiniame kambarėlyje, apsikabinusi pagalvę, ir mena linksmas dienas, praleistas kartu su draugėmis Londone. Miestelio gyventojai - tipiškas charakteringų personažų rinkinys, atsargiai sutinka Kleiburnus, nes prieš tai dvare gyvenę Eiva ir Filipas Laitliai buvo visų gerbiami ir mylimi žmonės, o atvykėliai iš Londono akivaizdžiai jų šalinasi ir nedega noru įsilieti į darnią vietos bendruomenę. Ir žinoma sodas. Kažkada tai visoje apylinkėje garsėjęs savo grožiu ir žavumu, dabar jis kaip negyvas priekaištas stūkso vienišas bei apleistas ir baigia sulaukėti. Ir kai vieną dieną vedinas pasiklydusia Storma dvaro duris praveria žavus nepažįstamasis, prisistatęs sodininku iš Prancūzijos, atsiranda mažytė viltis, kad sodas vėl atgims, kartu pažadindamas susvetimėjusias, vienišas ir meilės ištroškusias širdis. Ausdama romantinę, kupiną meilės ir sudvasintos gamtos istoriją, Montefiore savo pasakojimą dalija į dvi dalis, kurias skiria tik veikėjai ir laikas. Iš vienos pusės - tai miesto ilgesio kamuojamos Mirandos ir jos amžinai užimto vyro Deivido bei jų vaikų istorija. Iš kitos - prieš beveik trisdešimtmetį tame pačiame dvare gyvenusių Eivos ir Filipo Laitlių bei jų trijų vaikų gyvenimiškos peripetijos, apie kurias sužinome iš sodo namelyje rasto dienoraščio, kurį tvarkydama aptinka Miranda. Ir nors iš pažiūros šios šeimos yra skirtingos, jos turi ir daug bendrų bruožų. Tiek Deividas, tiek ir Filipas yra amžinai užsiėmę, neskiriantys pakankamai dėmesio savo žmonoms bei vaikams vyrai. Abu visą laisvalaikį skiria savo asmeniniams pomėgiams, palikdami žmonas ir vaikus vienus. Miranda randa paguodą skaitydama svetimą dienoraštį, o Eiva - sodo darbuose ir vaikų auklėjime. Tačiau yra ir viena bendra gija, jungianti visas šias šeimas. Tai paslaptingas sodininkas Žanas Polis, įnešęs nemažą sumaištį į abiejų šeimų ir dviejų moterų gyvenimus. Būtent apie Žaną Polį bei stebuklingąjį sodą ir sukasi visas romano veiksmas. Yra dar viena detalė, keliaujanti iš vieno laikmečio į kitą. Tai apleistas sodo namelis, nelaimingos meilės šventovė, kuriame nedrąsiai mezgėsi pirmieji meilės pumpurai ir kuriame Miranda pažino prieš tai gyvenusios Eivos Laitli meilės istoriją. Pats namelis tarsi simbolizuoja naujo gyvenimo, naujų pokyčių pradžią, tad pasukus raktą ir atvėrus duris, herojai tarsi jaučia, kad peržengus jo slenkstį, gyvenimas jau nebus toks, koks buvo ligi šiol. Ir žinoma Žanas Polis. Kaip metaforiškai teigia romano autorė, „kartais kiekvienai santuokai, kiekvienai šeimai yra reikalingas prancūzas sodininkas“. Būtent jis prikelia iš mirtino sąstingio savo prisiminimų bei meilės sodą, kartu pažadindamas ir sužvarbusias bei vienišas jų gyventojų širdis, kurie kartu su bundančia gamta išgyvena iš naujo užgimusį meilės jausmą. Tačiau nereikia pamiršti ir sodo. Sodas, tarsi nebylus visų dramatiškų įvykių liudininkas, taipogi seka savo istoriją ir miršta ar atgimsta tik nuo jį puoselėjančių žmonių jausmų ir rankų. Ir jeigu apleistas sodas simbolizuoja pasimetimą, netikrumą ir baimę, tai išpuoselėtas jis tampa rojaus prieglobsčiu, keičiančiu herojų likimus ir skiepijančiu jaunajai kartai meilę gamtai. Nes „kuo daugiau meilės sudedi į sodą, tuo daugiau meilės jis atiduoda“. Ir tada tik vienas žingsnis skiria herojus nuo meilės sodui iki meilės savo artimui. „Sodininką iš Prancūzijos“ galima drąsiai priskirti prie tų romantinės literatūros kūrinių, kurie nepaisant itin romantizuoto ir visa ką išaukštinančio meilės jausmo, yra noriai skaitomi. Jaudinanti ir įsimintina meilės istorija, įveikusi mirtį ir laiką, tikrai sudomins dvasingų meilės istorijų išsiilgusias širdis. Meilės, paskui kurią driekiasi apelsinmedžių žiedų kvapas, meilės, nuo kurios „oras sudrėksta nuo ašarų ir braido po kažkieno tai liūdesį“, meilės, kuri „laikina kaip saulėlydis“. Galbūt šiame laikinume ir slypi visas grožis? Ši istorija - tai tarsi nebylus kvietimas praverti mažo namelio su dideliu samanotu stogu ir mažyčiais langiukais duris, kuriame „kiekvienas garsas žadina prisiminimus, o kvapas skaudina ilgesiu“. Patogiai įsitaisę, atverkite žalią nublukusį albumą, išsipūtusį nuo žiedų ir lapų, suslėgtų tarp puslapių, ir pasinerkite į seną, besiskleidžiančios meilės istoriją, kuri išstums iš jūsų širdies tuštumą bei liūdesį ir užpildys sielą supratimu ir gėriu. Jūsų akyse iškarpų albumas virs gyvenimu, veikėjai „materializuosis lyg atgyjančios šmėklos“, o iš puslapių liesis ilgesingas pasakojimas, kupinas gyvenimiškos išminties ir skausmingų prisiminimų. O po lietaus būtinai išbėkite į lauką ir užvertę galvą išvysite vaivorykštę. Ir kai vaivorykštę nuplaus lietus, tarp žalios ir mėlynos spalvų suspindės nepagaunama rožinė, meilės ir ilgesio spalva, kurią išvysti gali tik tikrai mylintys žmonės. Tikiuosi, kad ją išvysite ir jūs.

  • Kiti atsiliepimai
  • 0 0 nnn 2014-10-27 | 10:25

    Romantiška knyga

  • +3 0 Arnoldas 2012-05-09 | 16:09

    Kartais mes norime pasakos, stebuklo, kuris atvertų duris į pasaulį, šimtąkart gražesnį nei tas, kuriame gyvename patys. Mes visą laiką bėgame, skubame, lekiame nežinia kur, užmiršdami savo pačių būties laikinumą ir nebranginame tų akimirkų, kurias gyvenimas mums taip dosniai atseikėja kiekvieną mielą dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką. Turbūt daugelis mūsų turėjom savo vaikystės sodą - mažą, šviesų prisiminimą, slepiantį daug „neištirtų“ kertelių ir tik mums vieniems žinomų „paslaptingų“ vietų. Vaikystės sodas - tai aplipęs gelsvais, tarsi mažytės saulės alyviniais obuoliais pasaulis. Su juokingai krutinančia storą užpakalį raina bite, kruopščiai tyrinėjančia seno avilio stogą. Pasaulis, su vieninteliu nakties grobiu, rasos lašeliais vorantikliuose, kurie driekiasi pažeme, užklodami drėgną dirvą baltu šilkiniu kilimu. Ir galulaukėje rymančiu rūko draikanose paskendusiu vienišu arkliu, kuris iš tolo atrodo lyg sparnuotas Pegasas, pasiruošęs bet kurią akimirką pakilti į orą ir nuskristi nežinia kur. Net ir praėjus daugeliui metų ir užuodus ką tik nupjautos žolės, obuolių ar drėgnos žemės kvapą, sustoji, ir giliai įkvėpęs svaiginantį prisiminimų aromatą, mintimis dažnai grįžti į savo nerūpestingos vaikystės sodą, sodą, kurio jau seniai nėra ir kurį jau baigi visiškai pamiršti. Anglų rašytoja Santa Montefiore, puikiai žinoma romanu „Gyvybės medis“, šį kartą iš egzotiškos Argentinos pampų mus nukelia į senutę Europą, į Angliją, į paslaptingus Hartingtono dvaro sodus, saugančius saldžiai karčius pirmosios meilės prisiminimus bei skausmingas praeities paslaptis. Paslaptis, pakeitusias žmonių likimus ir susaisčiusius juos amžinais ištikimybės saitais bei neišsipildžiusios meilės priesakais. Hartingtono rūmai, Dorsetas, 2005-ųjų metų ruduo. Į seną dvarą miestelio pakraštyje atsikrausto jauna šeima iš Londono: Kristaus amžiaus sulaukusi laisvai samdoma žurnalistė Miranda Kleiburn su vyru keturiasdešimtmečiu Londono Sičio finansininku Deividu bei dviem jų vaikais: septynmečiu Gasu ir penkiamete Storma. Mirandai buvo sunku iškeisti miesto šurmulį ir prabangių parduotuvių spindesį į idilišką kaimo ramybę, kur vietoj įprasto londoniško šurmulio skamba paukščių trelės, o pienininkas ponas Titas kas rytą baltu furgonu su numeriu „Karvė 1“ atgabena pieno ir laikraščių. Miranda, rašanti straipsnius įvairiems laikraščiams bei žurnalams, svajoja kaimiškoje tyloje parašyti romaną, vertą „Anos Kareninos“ ar „Vėjo nublokštų“ šlovės. Bankininkui Deividui Haringtono rūmai - ramybės uostas, sugrįžus iš triukšmingo Londono, bei jo prestižo ir didybės įsikūnijimas. Yra dar viena priežastis, vertusi įprastą miesto gyvenimą iškeisti į gyvenimą kaime. Tai agresyvumu garsėjantis sūnus Gasas, „problema, kurios niekam nesinorėjo spręst“. Išmestas iš daugelio Londono mokyklų, „ničniekam nereikalingas“, Gasas bando pritapti kaimo mokykloje, bet ir čia jam sunkiai sekasi. Draugų jis neturi, visi jo vengia, tad visą pyktį ir agresiją jis nukreipia į nieko dėtus gyvūnus ir seserį, tokiu būdu bandydamas atkreipti amžinai užimtų tėvų dėmesį. Sesuo Storma irgi nesidžiaugia permainomis. Vieniša ir visų pamiršta, ji sėdi savo rožiniame kambarėlyje, apsikabinusi pagalvę, ir mena linksmas dienas, praleistas kartu su draugėmis Londone. Miestelio gyventojai - tipiškas charakteringų personažų rinkinys, atsargiai sutinka Kleiburnus, nes prieš tai dvare gyvenę Eiva ir Filipas Laitliai buvo visų gerbiami ir mylimi žmonės, o atvykėliai iš Londono akivaizdžiai jų šalinasi ir nedega noru įsilieti į darnią vietos bendruomenę. Ir žinoma sodas. Kažkada tai visoje apylinkėje garsėjęs savo grožiu ir žavumu, dabar jis kaip negyvas priekaištas stūkso vienišas bei apleistas ir baigia sulaukėti. Ir kai vieną dieną vedinas pasiklydusia Storma dvaro duris praveria žavus nepažįstamasis, prisistatęs sodininku iš Prancūzijos, atsiranda mažytė viltis, kad sodas vėl atgims, kartu pažadindamas susvetimėjusias, vienišas ir meilės ištroškusias širdis. Ausdama romantinę, kupiną meilės ir sudvasintos gamtos istoriją, Montefiore savo pasakojimą dalija į dvi dalis, kurias skiria tik veikėjai ir laikas. Iš vienos pusės - tai miesto ilgesio kamuojamos Mirandos ir jos amžinai užimto vyro Deivido bei jų vaikų istorija. Iš kitos - prieš beveik trisdešimtmetį tame pačiame dvare gyvenusių Eivos ir Filipo Laitlių bei jų trijų vaikų gyvenimiškos peripetijos, apie kurias sužinome iš sodo namelyje rasto dienoraščio, kurį tvarkydama aptinka Miranda. Ir nors iš pažiūros šios šeimos yra skirtingos, jos turi ir daug bendrų bruožų. Tiek Deividas, tiek ir Filipas yra amžinai užsiėmę, neskiriantys pakankamai dėmesio savo žmonoms bei vaikams vyrai. Abu visą laisvalaikį skiria savo asmeniniams pomėgiams, palikdami žmonas ir vaikus vienus. Miranda randa paguodą skaitydama svetimą dienoraštį, o Eiva - sodo darbuose ir vaikų auklėjime. Tačiau yra ir viena bendra gija, jungianti visas šias šeimas. Tai paslaptingas sodininkas Žanas Polis, įnešęs nemažą sumaištį į abiejų šeimų ir dviejų moterų gyvenimus. Būtent apie Žaną Polį bei stebuklingąjį sodą ir sukasi visas romano veiksmas. Yra dar viena detalė, keliaujanti iš vieno laikmečio į kitą. Tai apleistas sodo namelis, nelaimingos meilės šventovė, kuriame nedrąsiai mezgėsi pirmieji meilės pumpurai ir kuriame Miranda pažino prieš tai gyvenusios Eivos Laitli meilės istoriją. Pats namelis tarsi simbolizuoja naujo gyvenimo, naujų pokyčių pradžią, tad pasukus raktą ir atvėrus duris, herojai tarsi jaučia, kad peržengus jo slenkstį, gyvenimas jau nebus toks, koks buvo ligi šiol. Ir žinoma Žanas Polis. Kaip metaforiškai teigia romano autorė, „kartais kiekvienai santuokai, kiekvienai šeimai yra reikalingas prancūzas sodininkas“. Būtent jis prikelia iš mirtino sąstingio savo prisiminimų bei meilės sodą, kartu pažadindamas ir sužvarbusias bei vienišas jų gyventojų širdis, kurie kartu su bundančia gamta išgyvena iš naujo užgimusį meilės jausmą. Tačiau nereikia pamiršti ir sodo. Sodas, tarsi nebylus visų dramatiškų įvykių liudininkas, taipogi seka savo istoriją ir miršta ar atgimsta tik nuo jį puoselėjančių žmonių jausmų ir rankų. Ir jeigu apleistas sodas simbolizuoja pasimetimą, netikrumą ir baimę, tai išpuoselėtas jis tampa rojaus prieglobsčiu, keičiančiu herojų likimus ir skiepijančiu jaunajai kartai meilę gamtai. Nes „kuo daugiau meilės sudedi į sodą, tuo daugiau meilės jis atiduoda“. Ir tada tik vienas žingsnis skiria herojus nuo meilės sodui iki meilės savo artimui. „Sodininką iš Prancūzijos“ galima drąsiai priskirti prie tų romantinės literatūros kūrinių, kurie nepaisant itin romantizuoto ir visa ką išaukštinančio meilės jausmo, yra noriai skaitomi. Jaudinanti ir įsimintina meilės istorija, įveikusi mirtį ir laiką, tikrai sudomins dvasingų meilės istorijų išsiilgusias širdis. Meilės, paskui kurią driekiasi apelsinmedžių žiedų kvapas, meilės, nuo kurios „oras sudrėksta nuo ašarų ir braido po kažkieno tai liūdesį“, meilės, kuri „laikina kaip saulėlydis“. Galbūt šiame laikinume ir slypi visas grožis? Ši istorija - tai tarsi nebylus kvietimas praverti mažo namelio su dideliu samanotu stogu ir mažyčiais langiukais duris, kuriame „kiekvienas garsas žadina prisiminimus, o kvapas skaudina ilgesiu“. Patogiai įsitaisę, atverkite žalią nublukusį albumą, išsipūtusį nuo žiedų ir lapų, suslėgtų tarp puslapių, ir pasinerkite į seną, besiskleidžiančios meilės istoriją, kuri išstums iš jūsų širdies tuštumą bei liūdesį ir užpildys sielą supratimu ir gėriu. Jūsų akyse iškarpų albumas virs gyvenimu, veikėjai „materializuosis lyg atgyjančios šmėklos“, o iš puslapių liesis ilgesingas pasakojimas, kupinas gyvenimiškos išminties ir skausmingų prisiminimų. O po lietaus būtinai išbėkite į lauką ir užvertę galvą išvysite vaivorykštę. Ir kai vaivorykštę nuplaus lietus, tarp žalios ir mėlynos spalvų suspindės nepagaunama rožinė, meilės ir ilgesio spalva, kurią išvysti gali tik tikrai mylintys žmonės. Tikiuosi, kad ją išvysite ir jūs.

  • +1 0 ingiux 2012-04-18 | 13:12

    sentimentali knyga.Labai vaizdžiai išaukštinamas gamtos grožis.Meilė lydi herojus kiekviename žingsnyje..Begalinė,beatodairiška,pasiaukojanti.Be galo nuoširdi istorija, priverčianti susimąstyti apie viską,ką turi ir ko nori iš gyvenimo.

  • +1 0 ANA 2012-04-16 | 13:30

    KATIK PERSKAICIAU ,MAN PATIKO,ROMANTISKA

  • +1 0 ji 2012-03-29 | 15:12

    Nereali knyga - tik pradėjau skaityti. Mažas Prancūzijos miestelis, bei itin veikli ir prie beprotiško Londono ritmo pripratusi žurnalistė, uždaryta provincijoje, jau intriguoja. O dar atšalę jausmai vyrui savaime ko gero prives prie didelio susižavėjimo..

Rašyk savo komentarą