Knygos | Autoriai
Krepšelis
Prekių:0

Skeveldra

Sebastian Fitzek

Kas būtų, jeigu galėtume visiems laikams iš atminties ištrinti baisiausius prisiminimus? Kas nutiktų, jeigu tai darant kas nors nepavyktų?

Markas Lukas patiria baisiausia, kas tik gali būti: autoavarijoje, kurią pats sukelia, žūva jo žmona ir kartu dar negimęs jųdviejų kūdikis. Vyrui į sprandą įsminga skeveldra. Ta vieta nė akimirką nesiliauja skaudėjusi. Vis dėlto daug skaudesnės sielos žaizdos.

Markas niekaip negali atgauti pusiausvyros. Vieną dieną laikraštyje aptinka psichiatrijos klinikos skelbimą: naujam eksperimentui ieškoma žmonių, kurie būtų patyrę itin sunkių traumų ir nebegalėtų gyventi su nuolat kamuojančiais prisiminimais. Markas Lukas suvokia, kad tai – paskutinė galimybė. Jis nori visiems laikams pamiršti Sandrą ir kūdikį.

Bet viltis pasirodo esanti apgaulinga: jis ima suprasti, kad siaubingiausi dalykai – ne praeity, o jo dar tik laukia. Po pirmųjų bandymų grįžęs namo jis pasijunta visų atstumtas: raktas nuo buto nebetinka, prie skambučio kabo lentelė su svetimu vardu. O kai atsidaro durys... Markas pamano, kad sapnuoja košmarą.

 

 Ar po tragiškų įvykių susileistumėte vaistų, kurie padėtų to nebeprisiminti?

Gal jūs manote, kad šis klausimas – kartu ir visa „Skeveldros“ tema – iš fantastikos srities? Bet taip nėra. Mokslininkai (deja, ir nusikaltėliai) jau seniai sukūrė medžiagų, kurios gali ištrinti prisiminimus iš trumpalaikės atminties (kalbame ne apie atvejus, kai be saiko išgėrus alkoholio „nutrūksta juosta“). Pavyzdžiui, flunitrazepamas liūdnai pagarsėjo kaip vadinamieji date rape narkotikai. Sumaišytas su kitais narkotikais jis užblokuoja išprievartautųjų prisiminimus.

Vietoje nestovi ir tyrimai vaistų, išdildančių ilgalaikę atmintį. Niujorko ir Rehovoto biologai atrado medžiagą, kuri, suleista į smegenų žievę, užblokuoja svarbų nervinio audinio proteiną. Tiesa, taip sukeliama visiška amnezija.

                                                                                                                           Sebastianas Fitzekas

Daugiau informacijos šia tema, apie knygas ir rašytoją rasite tinklalapyje www.sebastianfitzek.de

 

Papildoma informacija

Skeveldra Sebastian Fitzek
  • Puslapių skaičius: 312
  • ISBN: 9786090105344
  • Leidimo metai: 2012-07
  • Išmatavimai: 0x0x0
  • Leidykla: Alma littera
  • Vertėjas: Vilija Gerulaitienė

Pirkite

Knygyno kaina: 11.75 € / 40.57 Lt
Paspaudę mygtuką būsite nukreipti į www.knyguklubas.lt

Susijusios knygos

  • Terapija - Sebastian Fitzek
  • 52 Nostradamo pranašystės - Mario Reading
  • Aklavietė - Sandra Brown
  • Aklumas - Karin Slaughter
  • Alibi - Sandra Brown
  • Alibi - Sandra Brown
  • Alkanos sielos - Darius Tauginas
  • Angelų nuodėmės - Charlotte Link
  • Ankstesnė mergina - Joseph Delaney
  • Antrasis Gralis - Boris Von Smercek

Lankytojų atsiliepimai

  • Geriausiai įvertintas atsiliepimas
  • +1 0 Arnoldas 2012-08-28 | 18:05

    Ar jūs tikite, kad egzistuojate? Gal kada nors bandėte sužinoti, ar esate realus? Ar esate tikras, kad gyvenate ne išgalvotame, o realiame pasaulyje? Jums šie klausimai atrodo nesąmoningi ir juokingi? Draugiškas patarimas: geriau nesijuokit. Pamirškit, kad iš viso turėjot jumoro jausmą. Nes perskaitę naujausią vokiečių rašytojo Sebastiano Fitzeko romaną „Skeveldra“, pastarasis jausmas išgaruos kaip dūmas vėjyje, o jūsų supratimas apie tikrovę ir fantaziją prilygs keturmečio vaiko pasaulio suvokimui. Ir paskutinis klausimas. Ar jums kada nors yra tekę girdėti tokią istoriją, kurios pabaigos jūs geriau niekada nebūtumėte sužinojęs? Ne? Tada tikrai išgirsite. Ir kai ryte atvykus į darbą jūsų bosas paklaus, kodėl tamstos akys raudonos kaip triušio ir kas kaltas dėl bemiegės nakties, drąsiai atšaukite: „Fitzekas!“ Nes kai pradėsite skaityti, laikas kažkur dings, o para sustings vietoje. Ir nekaltinkit savęs, kad bosas visą dieną kankinsis vieninteliu klausimu: „O kas per vienas tas Fitzekas“? Markas Lukas turėjo viską: mylimą žmoną, mėgiamą darbą, pakenčiamą būstą. Ir galbūt likimas būtų susiklostęs kiek kitaip, jei ne viena lemtinga akimirka, viena apmaudi klaida, kurios dėka jis neteko visko, ką taip brangino savo gyvenime: mylimos žmonos ir būsimo jųdviejų kūdikio. Likęs vienas kaip pirštas, Markas skaudžiai išgyvena tragiškus avarijos padarinius. Jis bevelytų viską kuo greičiau pamiršti, tačiau pulsuojantis skausmas, avarijos metu sprande įstrigusi skeveldra, neleidžia nugrimzti į palaimingą užmarštį, o prisiminimai, kaip alkani žvėrys, dieną naktį drasko jo sužalotą sielą. Ir kai vieną dieną laikraštyje randa skelbimą, kviečiantį žmones, patyrusius sunkias traumas ir norinčius jas ištrinti iš atminties, dalyvauti neįprastame eksperimente, Markas nedvejodamas sutinka. Juolab, kad ir prarasti daugiau nebėra ką. Tačiau kai po bandymų grįžęs namo jis aptinka pakeistą spyną, o duris atidaro jo visiškai neatpažįstanti žuvusi žmona, Markas suvokia įsivėlęs į didelę bėdą. Ir dabar tik nuo jo paties sumanumo ir išradingumo priklausys, ar jis atskleis kraupią tiesą ir atgaus savo pavogtą tapatybę, ar taip ir liks užstrigęs tarp tikrovės ir liguistos pasąmonės miglose skendinčio fantazijų pasaulio. Bet Markas net neįtaria, kad visa tai tik niekis, palyginus su tuo, kas jo dar tik laukia netolimoje ateityje... Pastaruoju metu Lietuvos literatūrinėje padangėje pagausėjo specifinio žanro kūrinių, užsienyje žinomų ne itin cenzūriniu, žargoniniu „mindf--k books“ terminu. Tai taip vadinamos „protą knisančios“ ar „smegenis pudrinančios“ knygos, kurių daugumą galima apibūdinti vienu žodžiu: viskas nėra taip, kaip tau atrodo, mielas skaitytojau. Tokiuose romanuose tiesa dažniausiai būna visiška to, kuo męs esame įsitikinę, priešingybė. Tokie psichotrileriai, kaip Denniso Lehane „Kuždesių sala“, S.J.Watsono „Kol nenuėjau miegot“ ar to paties Sebastiano Fitzeko „Terapija“, puikiai atspindi tokio žanro kūrinių esmę. Tokio pobūdžio romanuose autorius visą laiką vedžioja skaitytoją už nosies, rimtu veidu aprašinėdamas realiame gyvenime nutikusius įvykius vien tam, kad vėliau apstulbusio skaitytojo akivaizdoje juos negailestingai sumaltų į miltus ir paverstų neįtikėtina išmone. Ir jeigu skaitydamas tokio pobūdžio knygą tuos faktus suvoki ir priimi už gryną pinigą, vėliau tenka labai nusivilti, kai tavo taip kruopščiai lipdyta ir dėliota loginė įvykių grandinė subyra sulig pirmu, iš pažiūros, neįtikėtinu faktu. Tokiuose romanuose autoriai nesistengia priblokšti skaitytoją žiauriomis scenomis ar išmoningais gaudynių aprašymais. Rašytojai labiau stengiasi įsigilinti į psichologinę reikalo pusę, o skaitytojo vedžiojimas klaidžiais herojų pasąmonės koridoriais yra stipriausioji ir bene labiausiai pribloškianti tokių kūrinių dalis. Be jokios abejonės tokiems „mulkinimo“ meistrams galime drąsiai priskirti ir vokiečių rašytoją Sebastianą Fitzeką. Jau jo pirmoji knyga „Terapija“ savo novatoriškumu ir netikėtais idėjų pateikimo būdais atkreipė daugelio pasaulio, tame tarpe ir Lietuvos, skaitytojų dėmesį, o romanas „Skeveldra“, tą populiarumą tik dar labiau įtvirtino. Ir senas posakis: „Galime tokius kūrinius mėgti, galime jų neapkęsti, bet negalime jiems likti abejingiems“, kaip niekada atitinka tikrovę. Turbūt toks ir yra pagrindinis visų autorių tikslas: daryk viską, kad tik neliktų abejingų skaitytojų. Juolab, kad šis pasakojimas, anot autoriaus, nedaug kuo prasilenkia su tikrove. Romane istorija pasakojama trečiuoju asmeniu, lygiagrečiai vystant dvi tarpusavyje susipynusias siužetines linijas, kurios vėliau suliejamos į vieną pagrindinę. Tai košmariškos Marko tapatybės paieškos ir jo brolio Benio kriminaliniai klystkeliai. Autorius su kiekvienu nauju skyriumi sumaniai didina kūrinio įtampą, įsukdamas skaitytoją į tokį beprotišką keistų ir neįtikėtinų įvykių verpetą, kad skaitydamas tiesiog negali atgauti kvapo ir tik bejėgiškai sušunki: „Sustabdykite Žemę, aš noriu išlipti!” Pagrindinę „Skeveldros“ idėją Sebastianas Fitzekas sumanė Hanoverio klinikoje, pokalbio su neurochirurgu prof.dr. Samii‘u metu. Jo žodžiai tiesiog pribloškė rašytoją: „Dauguma žmonių ieško naujų būdų ir technikų, kaip lengviau ir greičiau sukišti žinias į smegenis. Bet tik nedaugelis domisi, kaip išmokti pamiršti“. Rašytojas pasirinko puikią temą, tikrą masalą tiems, kurie gyvenime trokšta išsivaduoti nuo juos kankinančių skaudžių prisiminimų, ištrinant visą jų atmintį ir vėliau įkeliant vien tik malonius, širdžiai mielus prisiminimus. „Padėję ranką ant širdies prisipažinkite, ar išgertumėte tabletę nuo meilės kančių, jeigu tokia būtų? Ar susileistumėte vaistų po ypač nemalonių arba - dar blogiau - tragiškų įvykių?“, - klausia autorius. Žinoma, vienareikšmio atsakymo nėra. Jo ir negali būti. Žmonės yra skirtingi ir kiekvienas savaip išgyvena nervinį sukrėtimą ar nelaimingos meilės kančias. Vieniems Alcheimerio tabletę pakeičia butelis, kiti linkę asmeniškai išgyventi tragediją be pašalinių „vaistų“ ar specialistų pagalbos. Bet nevertėtų teisti ir tų, kurie begalinės nevilties apimti norėtų atsiduoti specialiai sukeltai amnezijai. „Man regis, kad žmogus yra visų savo prisiminimų suma, ir jeigu yra kokia nors prasmė, kodėl mes gyvename šiame pasaulyje, tai gal ji ir yra sukaupti kuo daugiau prisiminimų per gyvenimo kelionę“, - teigia rašytojas. Sunku nesutikti su tokiu autoriaus teiginiu, nes mūsų prisiminimai yra bene vienintelis iš praeities mums likęs turtas, todėl daugelis nenorėtų atsisakyti nė vieno iš jų. „Beje, jeigu perskaitę šią knygą nebebūsite tokie tikri, ar dar prisimenate visus savo gyvenimo įvykius - o gal net patys kada nors dalyvavote amnezijos eksperimente – tai internete rasite puslapį, kuriame galėsite tą sužinoti: www.mpu-berlin.org/anfrage/. Pasitikrinkite ten. Nepasigailėsite!”, - siūlo rašytojas. Na, o mums belieka tik pasinaudoti šiuo vertingu kvietimu, nes gal visiškai to nežinodami, mes ne tik dalyvavome, bet ir toliau dalyvaujame kokiame nors slaptame eksperimente. „Atsarga gėdos nedaro“, - sakau sau penkiolikos pirštų pagalba mikliai surinkdamas siūlomą internetinį adresą ir trimis akimis įdėmiai įsisiurbiu į lėtai besimainantį kompiuterio ekraną…

  • Kiti atsiliepimai
  • 0 0 Palmyra 2013-04-11 | 15:23

    Dabar skaitau.Puiki knyga.Sunku padėti į šalį.Arnoldo labai geras aprašymas.

  • +1 0 Arnoldas 2012-08-28 | 18:05

    Ar jūs tikite, kad egzistuojate? Gal kada nors bandėte sužinoti, ar esate realus? Ar esate tikras, kad gyvenate ne išgalvotame, o realiame pasaulyje? Jums šie klausimai atrodo nesąmoningi ir juokingi? Draugiškas patarimas: geriau nesijuokit. Pamirškit, kad iš viso turėjot jumoro jausmą. Nes perskaitę naujausią vokiečių rašytojo Sebastiano Fitzeko romaną „Skeveldra“, pastarasis jausmas išgaruos kaip dūmas vėjyje, o jūsų supratimas apie tikrovę ir fantaziją prilygs keturmečio vaiko pasaulio suvokimui. Ir paskutinis klausimas. Ar jums kada nors yra tekę girdėti tokią istoriją, kurios pabaigos jūs geriau niekada nebūtumėte sužinojęs? Ne? Tada tikrai išgirsite. Ir kai ryte atvykus į darbą jūsų bosas paklaus, kodėl tamstos akys raudonos kaip triušio ir kas kaltas dėl bemiegės nakties, drąsiai atšaukite: „Fitzekas!“ Nes kai pradėsite skaityti, laikas kažkur dings, o para sustings vietoje. Ir nekaltinkit savęs, kad bosas visą dieną kankinsis vieninteliu klausimu: „O kas per vienas tas Fitzekas“? Markas Lukas turėjo viską: mylimą žmoną, mėgiamą darbą, pakenčiamą būstą. Ir galbūt likimas būtų susiklostęs kiek kitaip, jei ne viena lemtinga akimirka, viena apmaudi klaida, kurios dėka jis neteko visko, ką taip brangino savo gyvenime: mylimos žmonos ir būsimo jųdviejų kūdikio. Likęs vienas kaip pirštas, Markas skaudžiai išgyvena tragiškus avarijos padarinius. Jis bevelytų viską kuo greičiau pamiršti, tačiau pulsuojantis skausmas, avarijos metu sprande įstrigusi skeveldra, neleidžia nugrimzti į palaimingą užmarštį, o prisiminimai, kaip alkani žvėrys, dieną naktį drasko jo sužalotą sielą. Ir kai vieną dieną laikraštyje randa skelbimą, kviečiantį žmones, patyrusius sunkias traumas ir norinčius jas ištrinti iš atminties, dalyvauti neįprastame eksperimente, Markas nedvejodamas sutinka. Juolab, kad ir prarasti daugiau nebėra ką. Tačiau kai po bandymų grįžęs namo jis aptinka pakeistą spyną, o duris atidaro jo visiškai neatpažįstanti žuvusi žmona, Markas suvokia įsivėlęs į didelę bėdą. Ir dabar tik nuo jo paties sumanumo ir išradingumo priklausys, ar jis atskleis kraupią tiesą ir atgaus savo pavogtą tapatybę, ar taip ir liks užstrigęs tarp tikrovės ir liguistos pasąmonės miglose skendinčio fantazijų pasaulio. Bet Markas net neįtaria, kad visa tai tik niekis, palyginus su tuo, kas jo dar tik laukia netolimoje ateityje... Pastaruoju metu Lietuvos literatūrinėje padangėje pagausėjo specifinio žanro kūrinių, užsienyje žinomų ne itin cenzūriniu, žargoniniu „mindf--k books“ terminu. Tai taip vadinamos „protą knisančios“ ar „smegenis pudrinančios“ knygos, kurių daugumą galima apibūdinti vienu žodžiu: viskas nėra taip, kaip tau atrodo, mielas skaitytojau. Tokiuose romanuose tiesa dažniausiai būna visiška to, kuo męs esame įsitikinę, priešingybė. Tokie psichotrileriai, kaip Denniso Lehane „Kuždesių sala“, S.J.Watsono „Kol nenuėjau miegot“ ar to paties Sebastiano Fitzeko „Terapija“, puikiai atspindi tokio žanro kūrinių esmę. Tokio pobūdžio romanuose autorius visą laiką vedžioja skaitytoją už nosies, rimtu veidu aprašinėdamas realiame gyvenime nutikusius įvykius vien tam, kad vėliau apstulbusio skaitytojo akivaizdoje juos negailestingai sumaltų į miltus ir paverstų neįtikėtina išmone. Ir jeigu skaitydamas tokio pobūdžio knygą tuos faktus suvoki ir priimi už gryną pinigą, vėliau tenka labai nusivilti, kai tavo taip kruopščiai lipdyta ir dėliota loginė įvykių grandinė subyra sulig pirmu, iš pažiūros, neįtikėtinu faktu. Tokiuose romanuose autoriai nesistengia priblokšti skaitytoją žiauriomis scenomis ar išmoningais gaudynių aprašymais. Rašytojai labiau stengiasi įsigilinti į psichologinę reikalo pusę, o skaitytojo vedžiojimas klaidžiais herojų pasąmonės koridoriais yra stipriausioji ir bene labiausiai pribloškianti tokių kūrinių dalis. Be jokios abejonės tokiems „mulkinimo“ meistrams galime drąsiai priskirti ir vokiečių rašytoją Sebastianą Fitzeką. Jau jo pirmoji knyga „Terapija“ savo novatoriškumu ir netikėtais idėjų pateikimo būdais atkreipė daugelio pasaulio, tame tarpe ir Lietuvos, skaitytojų dėmesį, o romanas „Skeveldra“, tą populiarumą tik dar labiau įtvirtino. Ir senas posakis: „Galime tokius kūrinius mėgti, galime jų neapkęsti, bet negalime jiems likti abejingiems“, kaip niekada atitinka tikrovę. Turbūt toks ir yra pagrindinis visų autorių tikslas: daryk viską, kad tik neliktų abejingų skaitytojų. Juolab, kad šis pasakojimas, anot autoriaus, nedaug kuo prasilenkia su tikrove. Romane istorija pasakojama trečiuoju asmeniu, lygiagrečiai vystant dvi tarpusavyje susipynusias siužetines linijas, kurios vėliau suliejamos į vieną pagrindinę. Tai košmariškos Marko tapatybės paieškos ir jo brolio Benio kriminaliniai klystkeliai. Autorius su kiekvienu nauju skyriumi sumaniai didina kūrinio įtampą, įsukdamas skaitytoją į tokį beprotišką keistų ir neįtikėtinų įvykių verpetą, kad skaitydamas tiesiog negali atgauti kvapo ir tik bejėgiškai sušunki: „Sustabdykite Žemę, aš noriu išlipti!” Pagrindinę „Skeveldros“ idėją Sebastianas Fitzekas sumanė Hanoverio klinikoje, pokalbio su neurochirurgu prof.dr. Samii‘u metu. Jo žodžiai tiesiog pribloškė rašytoją: „Dauguma žmonių ieško naujų būdų ir technikų, kaip lengviau ir greičiau sukišti žinias į smegenis. Bet tik nedaugelis domisi, kaip išmokti pamiršti“. Rašytojas pasirinko puikią temą, tikrą masalą tiems, kurie gyvenime trokšta išsivaduoti nuo juos kankinančių skaudžių prisiminimų, ištrinant visą jų atmintį ir vėliau įkeliant vien tik malonius, širdžiai mielus prisiminimus. „Padėję ranką ant širdies prisipažinkite, ar išgertumėte tabletę nuo meilės kančių, jeigu tokia būtų? Ar susileistumėte vaistų po ypač nemalonių arba - dar blogiau - tragiškų įvykių?“, - klausia autorius. Žinoma, vienareikšmio atsakymo nėra. Jo ir negali būti. Žmonės yra skirtingi ir kiekvienas savaip išgyvena nervinį sukrėtimą ar nelaimingos meilės kančias. Vieniems Alcheimerio tabletę pakeičia butelis, kiti linkę asmeniškai išgyventi tragediją be pašalinių „vaistų“ ar specialistų pagalbos. Bet nevertėtų teisti ir tų, kurie begalinės nevilties apimti norėtų atsiduoti specialiai sukeltai amnezijai. „Man regis, kad žmogus yra visų savo prisiminimų suma, ir jeigu yra kokia nors prasmė, kodėl mes gyvename šiame pasaulyje, tai gal ji ir yra sukaupti kuo daugiau prisiminimų per gyvenimo kelionę“, - teigia rašytojas. Sunku nesutikti su tokiu autoriaus teiginiu, nes mūsų prisiminimai yra bene vienintelis iš praeities mums likęs turtas, todėl daugelis nenorėtų atsisakyti nė vieno iš jų. „Beje, jeigu perskaitę šią knygą nebebūsite tokie tikri, ar dar prisimenate visus savo gyvenimo įvykius - o gal net patys kada nors dalyvavote amnezijos eksperimente – tai internete rasite puslapį, kuriame galėsite tą sužinoti: www.mpu-berlin.org/anfrage/. Pasitikrinkite ten. Nepasigailėsite!”, - siūlo rašytojas. Na, o mums belieka tik pasinaudoti šiuo vertingu kvietimu, nes gal visiškai to nežinodami, mes ne tik dalyvavome, bet ir toliau dalyvaujame kokiame nors slaptame eksperimente. „Atsarga gėdos nedaro“, - sakau sau penkiolikos pirštų pagalba mikliai surinkdamas siūlomą internetinį adresą ir trimis akimis įdėmiai įsisiurbiu į lėtai besimainantį kompiuterio ekraną…

Rašyk savo komentarą