Knygos | Autoriai

Pribuvėjos išpažintis

Diane Chamberlain

„Mieloji Ana,

jau daug kartų bandžiau rašyti Jums laišką, štai ir dabar pradėjau ir nebežinau, kaip paaiškinti...“

Nebaigtas laiškas, kurį randa dvi bičiulės po savo geriausios draugės Noelės mirties, tampa tarsi įkalčiu. Visų mylima, spinduliuojanti geranoriškumu Noelė savo gyvenimą buvo paaukojusi pribuvėjos darbui. Ji priėmė savo geriausių draugių dukrytes, troško padėti kiekvienam į šį pasaulį ateinančiam kūdikiui.

Bet rastasis laiškas ir kūdikių registracijos knyga verčia Tarą ir Emerson abejoti, ar jos tikrai viską žino apie mirusiąją. Pamažu ima skleistis paslapties skraistė, vieniems suteikdama širdies skausmo, o kitiems begalinės vilties.

Jautriai, su didžiule įžvalga papasakota istorija apie draugystę ir motinystę sudaužys širdį, bet paskui meiliai ir švelniai vėl suklijuos.

Papildoma informacija

Pribuvėjos išpažintis Diane Chamberlain
  • Puslapių skaičius: 384
  • ISBN: 9786090104613
  • Leidimo metai: 2012-06
  • Išmatavimai: 0x0x0
  • Leidykla: Alma littera
  • Vertėjas: Regina Šeškuvienė

Susijusios knygos

  • Prieš audrą - Diane Chamberlain
  • Dingusi duktė - Diane Chamberlain
  • Paliktos paslaptys - Diane Chamberlain
  • 'Naujojo Hampšyro' viešbutis - John Irving
  • 1000° moteris - Hallgrimur Helgason
  • 12 dydis – nestora - Meg Cabot
  • 4 % šlovės - Deborah Schoeneman
  • 42 - Anrie Bordeaux
  • Adrianas Moulas ir masinio naikinimo ginklai - Sue Townsend
  • Airijos dukros. Deverilų šeimos saga. 2 knyga - Santa Montefiore

Lankytojų atsiliepimai

  • +1 0 Arnoldas 2012-08-22 | 17:51

    Dažnai apie artimus žmones ar senus draugus mes esame susidarę klaidingą nuomonę, galvodami, kad apie juos žinome viską. Na, beveik viską. Naiviai įsivaizduojame žiną, ko iš pastarųjų laukti ar tikėtis vienoje ar kitoje sudėtingesnėje situacijoje, o su jų biografijos faktais, manome, taip gerai susipažinę, kaip su „Ant kalno mūrai“ dainos žodžiais. Ir kai vieną dieną koks nors skandalingas įvykis ar nemalonus faktas iš jų praeities staiga sugriauna mūsų pozityvią nuomonę apie juos, mes nustebę ir sutrikę suvokiame, visiškai nepažinoję tų žmonių, nes matėme tik tą jų parodomąją pusę, kurią norėjome matyti arba kuri mums buvo noriai rodoma. Amerikiečių rašytoja Diane Chamberlain savo naujausiame romane „Pribuvėjos išpažintis“ ir toliau tęsia ankstesniuose savo kūriniuose („Dingusi duktė“, „Prieš audrą“, „Paliktos paslaptys“) pradėtas nagrinėti bendražmogiškas draugystės, motinystės, atsakomybės temas, ir bando naujai pažvelgti į artimo draugo pažinimo bei netekties klausimus. Autorė sugrįžta prie kaltės ir atleidimo temų bei siekia išsiaiškinti, kodėl tam tikrais gyvenimo momentais mes nusigręžiame nuo pamatinių dorovinių vertybių ir savo neprognozuojamais veiksmai bei poelgiais sukeliame naikinantį domino efektą savo draugams bei artimiesiems. Romano centre trijų moterų, trijų geriausių draugių gyvenimo istorija, trys tampriai tarpusavyje susipynę likimai. Ir viena kraupi paslaptis, kurios atskleidimas iš pagrindų pakeičia likusių draugių gyvenimus bei leidžia naujai pažinti mirusią draugę, kurios jos, pasirodo, visiškai nepažinojo. Noelė, Tara ir Emerson pažįstamos dar iš universiteto Vilmingtone laikų. Kartu mokėsi, kartu linksminosi, kartu išgyveno pirmąją meilę. Ir rodos nebuvo jokių nesusipratimų ar paslapčių, kurios būtų užtemdę jų nesavanaudišką, atviru pasitikėjimu grįstą draugystę. Nors Noelė buvo keleriais metais vyresnė ir paskirta globoti jaunesnes mokslo drauges, amžiaus barjeras ir globėjiškos pareigos nesutrukdė nuoširdžiai merginų bičiulystei, kuri nenutrūko net ir pasibaigus studijoms. Laikas bėgo, Tara ir Emerson sėkmingai ištekėjo, pagimdė dvi žavias dukreles, dirbo mėgiamus darbus, augino vaikus. Ir tik Noelei gyvenimas pašykštėjo dosnesnės lemties. Vis dar viena, vaikų nėra ir tik bendravimas su draugėmis bei mylimas pribuvėjos darbas praskaidrino liūdnas mintis, neleisdamas giliau panirti į melancholizmu atmieštą liūdesį. Ir kai vieną dieną Noelė suveda sąskaitas su gyvenimu, likusios draugės nusprendžia išsiaiškinti tokio kraupaus poelgio priežastis ir atskleisti visą tiesą. Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai po Noelės mirties randamas paslaptingajai Anai adresuotas, bet nebaigtas, pilnas keistų užuominų ir nutylėjimų laiškas. Mirusiosios draugėms ima aiškėti sudėtingo likimo moters, asmeniškai susijusios ne tik su kiekviena jų, bet nulėmusios dar vieno žmogaus likimą, gyvenimo tiesa. Tiesa gaubiama meilės ir išdavystės, užuojautos ir skaudaus nusivylimo. Tiesa, kuri negailestingai sugriaus tiek idealizuotą mirusios pribuvėjos prisiminimą, tiek ir jos dviejų draugių likimus. „Romano idėja gimė sapne, ir aš tikiuosi, kad ateityje tai nutiks žymiai dažniau“, - atvirauja rašytoja Diane Chamberlain, paklausta, kas ją paskatino parašyti romaną „Pribuvėjos išpažintis“. Tai tikra dovana rašytojui, pabusti anksti ryte, su pirmine būsimos istorijos užuomazga. Sapnas subrandino kūrybinį grūdą, iš kurio išsirutuliojo ir pagrindinė būsimo kūrinio idėja: kas nutiktų, jeigu aš atsitiktinai sužinočiau kraupią paslaptį apie savo draugę, kurią atskleidus jos gyvenimas pasikeistų pačiu košmariškiausiu būdu? Ar aš jai pasakyčiau tiesą? Ausdama pagrindinę siužetinę liniją panorau labiau įsigilinti šį klausimą... bet tada nelauktai su savo paslaptimis išniro pribuvėjos Noelės personažas ir tvirtai perėmė visas kūrybines vadžias į savo rankas. Ir dabar kartais aš jaučiuosi taip, tarsi mes kartu su Noele būtume parašę šią knygą“, - prisimena rašytoja. Romanas suskirstytas į tris pagrindines dalis: Noelė, Ana ir Greisė, tačiau kiekvienoje dalyje rašytoja daug dėmesio skiria ir dviejų neišskiriamų draugių, Taros ir Emerson personažams atskleisti. Istorija pasakojama pirmu asmeniu ir tik Noelės likimo vingiai - trečiuoju. Autorei norėjosi, kad mirusios Noelės prisiminimai būtų perteikti iš nešališko, pašalinio stebėtojo pozicijos. Veiksmo vieta - rašytojos pamėgta Šiaurės Karolina. Veiksmo laikas - 2010-ieji metai. Siužetui įsibėgėjant lygiagrečiai pasakojama ir kita istorija, nukelianti mus į praeitį, į 1979-uosius metus. Ir sulig kiekvienais naujais metais, su kiekvienu nauju puslapiu, mes nenumaldomai artėjame išganingos tiesos link, kurios laukimas verčia iki pat pabaigos nepaleisti knygos iš rankų, nekantraujant kuo greičiau išvysti galutinę kūrinio atomazgą. Stengdamasi išlaikyti kūrinio įtampą, autorė sumaniai kaitalioja pasakojimo tempą, kiekvieną skyrių baigdama kokia nors intriguojančia detale. Vėliau autorė suintriguotą skaitytoją nukelia į ne ką mažiau paslapčių kupiną praeitį, versdama nepaliaujamai spėlioti : „O kas gi nutiks toliau?“. Be draugystės, kaltės bei pavėluotos atgailos temų romane daug vietos skiriama ir motinystės problemoms spręsti, jei tiksliau - motinų - dukterų ryšiams atskleisti. Autorę itin domina fiziniai, emociniai ir dvasiniai motinų ir dukterų tarpusavio santykiai, kurie pirmaisiais gyvenimo metais būna itin atviri ir tvarūs, bet vėliau, dukroms augant, jų nesusikalbėjimas tampa viena iš atitolimo nuo motinų priežasčių. Romane tokios motinos - dukterys suskirstytos į tris grupes: Tara ir Greisė, Emerson ir Dženė bei Ana ir Heilė. Ir nors iš pažiūros šios grupės yra panašios, jų tarpusavio santykiai yra visiškai skirtingi. Kiekviena jų turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses, tačiau jų problemų sprendimų būdai yra visiškai skirtingi. Greisės mama Tara, iš prigimties teatralė, Hanterio vidurinėje mokykloje stato spektaklius. Tara komunikabili bei mielai bendraujanti ir yra visiška dukros Greisės priešingybė. Skirtingai nei mama Greisė vengia bet kokio sambūrio ir yra užsisklendusi savyje. Ji nuo seno mėgsta tokius darbus, kuriuos reikia atlikti vienam: rašyti, skaityti ar piešti. Užsisklęsti savyje Greisę paakino jos tėvo Semo tragiška žūtis. Po jo netekties duktė su mama beveik nesikalba ir Greisė tampa didžiausia Taros mįsle, „svetimu žmogumi, gyvenančiu antrame namo aukšte“. Semas buvo kaip vertėjas ar tarpininkas tarp Greisės ir Taros, ir jai tėvas su dukra visada atrodė „kaip dvi nebylios sielos, galinčios susišnekėti be žodžių“. Tara visomis išgalėmis siekia tapti tobula mama, tačiau jos pastangos suartėti su dukra yra visiškai bevaisės. Tara trokšta pažinti Greisę, tačiau pastaroji jos neprisileidžia ir dėl visų nelaimių kaltina mamą, o jos bičiuliškas ryšys su Taros vyro kolega Janu, tik dar labiau pablogina ir taip jau prastą situaciją. Visai kitaip klostosi santykiai Tedo, Emerson ir Dženės šeimoje. Čia vyrauja šeimyninė harmonija, pagarbos, supratimo ir pakantumo vienas kitam jausmas. Emerson yra geraširdė, visada dėl visų nerimaujanti, rūpestinga ir maloni moteris. Ji - kavinės „Hot!” savininkė, kurioje laisvalaikiu jai padeda tvarkytis dukra Dženė. Ji ir Dženė - tarsi dvi mielai tarpusavyje bendraujančios ir neturinčios viena nuo kitos jokių paslapčių draugės. Skirtingai nei Greisė, Dženė ramiai išgyvena audringą paauglystės laikotarpį, o bendraudama su drauge yra tarsi rami atsvara maištingam Greisės charakteriui. Ir žinoma paslaptingoji Ana, priešmirtiniame Noelės laiške paminėta nepažįstamoji. Niekada nepasiduodanti, iš paskutinių jėgų kovojanti už dukros Heilės gyvybę moteris. Ji šioje istorijoje suvaidins ne paskutinį vaidmenį ir savo pasirodymu šiam kūriniui suteiks papildomo dramatizmo. Ir pilna paslapčių Noelė. Moteris savo gyvenimą paaukojusi kilniam pribuvėjos amatui. Dora, nesavanaudiška, visiems ir visada pasirengusi padėti asmenybė. Apdovanota „savotišku grožiu, kuriuo žavėjosi jautrios meninės sielos asmenybės“, su kuria visi jaučiasi ramūs ir saugūs. „Jai neužtektų net dešimt gyvenimų, kad atliktų, ką sumaniusi“, - teigia jos draugės. Tačiau išorinis Noelės atvirumas yra apgaulingas. Ji niekam, net patiems artimiausiems žmonėms nenori rodyti savo jausmų. Tad jos pasitraukimas iš gyvenimo likusiems užmena sunkią mįslę ir užgula didžiule paslapties našta, neišvengiant sunkiausių „o jeigu“ klausimų. „Gal iš tiesų būtume galėję ką nors padaryti? Gal kaip nors buvo įmanoma pakeisti Noelės likimą?“,- kaltina save draugės. Tačiau savižudžiai - „žmonės neprašantys niekeno pagalbos ir niekam nerodantys savo silpnumo“. Jų pasirinkimas yra tik jų pasirinkimas, įtakotas daugelio priežaščių, kurių mums gyviesiems dažnai niekada nelemta pažinti. Tai romanas apie išdavystes, slegiančias sąžinę bei giminystę, kuri kelia ir džiaugsmą, ir skausmą. Apie vyrą mylintį dvi moteris: vieną savo fantazijose, o kitą – tikrovėje. Tai pasakojimas apie skausmingas ir painias savasties paieškas, pavėluotą atgailą ir kaltės išpirkimą. Tai istorija apie skausmą, ne tiek fizinį, kiek emocinį, keliamą niekada nebeapleisiančios kaltės ir ilgesio jausmo, kurį mes išgyvename visiškai skirtingai, tačiau jaučiame visiškai vienodai. Tai iki pat paskutinio puslapio pavergianti graudi ir nuoširdi sielos išpažintis, kupina niūraus dramatizmo ir šviesios vilties, kurią išklausius norisi ištarti: „Myliu tave, gyvenime“.

Rašyk savo komentarą