Knygos | Autoriai
Krepšelis
Prekių:0

Dykumos Ugnis

Karen Winter

Namibija, 1959-ieji. Zaldenų šeimos ūkis įsikūręs nuostabios gamtos apsuptyje. Tačiau reikalai vis prastėja ir galiausiai ima grėsti bankrotas.

Mylimo ūkio likimas labiausiai rūpi jauniausiai šeimos narei Rutai – bankrotas reikštų jos didžiausios svajonės žlugimą. Tačiau Ruta supranta, kad jį išgelbėtų nebent stebuklas...

Ir kai vilties, atrodo, nebelieka, Ruta netikėtai sužino, kad jos senelės dingimas prieš daugelį metų susijęs su taip pat paslaptingai dingusiu nepaprastai vertingu deimantu – Dykumos Ugnimi, namių tautos dvasios simboliu.

Mergina ryžtasi leistis ieškoti legendinio deimanto.

Tačiau jis masina ne ją vieną. Atsiranda žmonių, dėl savų sumetimų žūtbūt trokštančių lydėti Rutą pavojingoje kelionėje...

Merginos laukia sudėtinga, kupina išbandymų kelionė per labai įdomią Afrikos šalį. Jai bus lemta patirti pavojų, sužinoti apie Afriką daug intriguojančių dalykų, pažinti žmogaus prigimtį ir sutikti meilę...

Papildoma informacija

Dykumos Ugnis Karen Winter
  • Puslapių skaičius: 284
  • ISBN: 9786090102213
  • Leidimo metai: 2012-04
  • Išmatavimai: 0x0x0
  • Leidykla: Alma littera
  • Vertėjas: Birutė Lipavičienė

Pirkite

Knygyno kaina: 13.39 € / 46.23 Lt
Paspaudę mygtuką būsite nukreipti į www.knyguklubas.lt

Susijusios knygos

  • Aktorės vaidina tiktai scenoje - Elena de Strozzi
  • Ali ir Nino - Kurban Said
  • Baltojo debesies šalyje - Sarah Lark
  • Bėganti ugnis - Alicia Gutje
  • Bėganti ugnis. 2 knyga - Alicia Gutje
  • Dailininko mokinė - Charlotte Betts
  • Didžioji meilė - Sarah Dunn
  • Dingę Jane Austen memuarai - Syrie James
  • Dvidešimtoji žmona - Indu Sundaresan
  • Ero. Karalienė - Luna Mei

Apie knygas jūsų kalba

Lankytojų atsiliepimai

  • 0 0 Arnoldas 2012-05-04 | 17:26

    Namibija. Valstybė pietvakarių Afrikoje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Pavadinimas kilęs nuo Namibo dykumos, kuri dengia visą šalies pakrantę. Tiesą sakant, beveik visą šalies teritoriją sudaro dykumos, iš kurių garsiausios yra dvi: jau minėtas Namibas ir įžymusis Kalaharis. Karštis, sausra ir... šaltis. Dieną temperatūra gali kilti iki keturiasdešimties laipsnių karščio, o naktį atvėsti net iki užšalimo. Tai žemės ūkio šalis, kurioje dominuoja gyvulininkystė. Daugiausia - karakulinių avių auginimas. Tai ir kalnakasybos šalis, kurioje išgaunamas didelis kiekis labai kokybiškų brangakmenių. Brangakmenių, kurie vieniems kelia pasigėrėjimo ir nuostabos jausmą, o kitiems neša mirtį ir prakeiksmus. Štai tokioje neįprastoje aplinkoje ir vyksta vokiečių rašytojos Karen Winter romano „Dykumos Ugnis“ veiksmas, nuo pat pirmųjų puslapių įtraukiantis skaitytoją į egzotikos ir nuotykių pasaulį, bei kviečiantis neakivaizdžiai pažinti šią nepaprastai įdomią ir legendomis apipintą šalį. Namibija. 1959-ieji. Didžiulės savanos viduryje, kalvos papėdėje, driekiasi avininkystės ūkis, šalia kurio stūkso Zaldenų Kalvos namas - tikras vokiškos kolonijinės architektūros pavyzdys. Nuo 1884-ųjų iki 1915-ųjų metų Namibija buvo Vokietijos kolonija, oficialiai vadinama Vokiečių Pietvakarių Afrika, tad tiek architektūroje, tiek vietinių fermerių, išeivių iš Vokietijos buityje, vyrauja griežta, vokiška tvarka. Kalvos name gyvena dvi Zaldenų giminės palikuonės: motina Roza bei jos dukra Ruta. Roza Zalden gimė čia, Namibijoje, išeivių iš Vokietijos šeimoje, tačiau nors ji niekada ir nesilankė tėvų gimtinėje, dievino visa, kas vokiška. Rozos vyras miręs, o jos motina, Rutos senelė, prieš eilę metų paslaptingai dingo, tad dabar visa darbų našta gula ant gležnų moterų pečių. Tačiau sunku surasti labiau skirtingus žmones nei motina ir jos duktė. Jeigu Roza Zalden nekentė fermos, nemėgo avių ir jau daug metų svajojo apie gyvenimą miesto viloje, tai jos dukra Ruta tiesiog alpėjo nuo gyvenimo fermoje ir kasdienių ūkio darbų. Ruta Zalden - linksma, sumani, nepaprastai darbšti ir garsėjanti savo kandžiu liežuviu mergina. Ir nors mama Roza dukrai pastoviai primena, kad moterys sukurtos ne tam, kad augintų avis ir vadovautų, Ruta mamos priekaištus dažniausiai praleidžia pro ausis. Juk ji tokia šaunuolė! Pirma avių kilnojimo rungtyje, geriausia jojimo su kliūtimis ir avių suginimo varžybose. Tiesa, ketvirta avių kirpimo ir tik trečia kuolų kalimo rungtyse, tačiau lyderė nustatant vilnos rūšis ir skaičiuojant avis. Ir nors netekėjusiai Rutai tik dvidešimt ketveri, anot mamos, „ji jau per sena, kad susirastų vyrą“. Ruta turi ištekėjusią, trejais metais vyresnę seserį Koriną, dievinančią miestą ir prabangų gyvenimo būdą. Ji itin retai lankosi fermoje ir yra tikra mamos Rozos kopija bei bendramintė. Dienos fermoje slenka įprasta vaga, darbas darbą veja, kol vieną dieną Ruta netikėtai sužino, kad jų ūkiui gręsia bankrotas. Išvyka į miestą bei apsilankymas vietiniame banke laukiamos naudos neduoda: bankas atsisako pratęsti kreditą, tad bankrotas - garantuotas. Būdama mieste ji netikėtai sužino, kad jos paslaptingas senelės dingimas, susijęs su senelio Valterio mirtimi ir prieš daugelį metų dingusiu nepaprastai vertingu deimantu - Dykumų Ugnimi. Lydima vietinio namių tautos istorijos tyrinėtojo Horacijaus, mergina leidžiasi ieškoti senelės ir dingusio deimanto, namių tautos sergėtojo ir globėjo. Tačiau greitai prisistato ir įtartini palydovai, siūlantys savo abejotinas paslaugas šioje įtemptoje ir pavojingoje kelionėje. Tad Rutai teks savo pačios kailiu patirti klastą ir išdavystę, išbandyti kelionėje užsimezgusią draugystę bei išgyventi pirmąją meilę, kuri, kaip ir dauguma pirmųjų meilių, atneša daugiau kančių nei džiaugsmo... Vokiečių rašytoja Karen Winter studijavo kultūrinę - socialinę antropologiją bei užsienio kalbas. Galbūt todėl rašydama šią jausmingą romantinę nuotykių istoriją ji nevengia ir aštrių socialinių temų: skurdo, nedarbo, juodaodžių išnaudojimo bei jų demokratinių teisių paminimo. Ji stengiasi įsigilinti į audringą šalies praeitį, ten vykstančius socialinius procesus bei smerkia giliai įsišaknijusį rasizmą baltųjų gyventojų tarpe. „Jūs atsikraustėt čia ir tikitės, kad mes gyvensime kaip jūs. Jei mes šito nedarom, laikot mus tinginiais. Niekas nenori suprasti, kad mes tiesiog kitokie. Nei geresni, nei blogesni. Tik kitokie“. Taip istoriko Horacijaus lūpomis aiškinamas nuolatinis baltųjų-juodųjų nesantaikos šaltinis. Tikri istoriniai įvykiai šiame romane pateikiami su precizišku tikslumu ir detalių gausa, suteikiančia šiam kūriniui daugiau autentiškumo ir svarumo. Tai ir dvejus metus trukęs 1904-ųjų metų namių-hererų sukilimas bei 1959 m. gruodžio 10 dieną vykusi juodaodžių protesto demonstracija, nukreipta prieš jų prievartinį iškeldinimą į Vindhuko pakraštyje pastatytą getą. Tuo metu šalį okupavusi PAR kariuomenė nušovė vienuolika taikių demonstrantų, o kiti per prievartą buvo suvaryti į getą. Būtent šioje demonstracijoje Ruta Zalden pirmą kartą išgirsta senelės Margaretos vardą bei susipažįsta su būsimu palydovu istoriku Horacijumi. Autorė suteikia daug žinių ir apie vokiečių kolonistų įkurtus miestus: Liudericą, Ketmanshopą bei kitus kolonijinio paveldo objektus. Tačiau nereikia pamiršti, kad tai grožinės literatūros kūrinys, tad skaitytojai nemėgstantys istorinių - geografinių aprašymų, neturėtų mesti knygos į šalį. Jie užima vos kelis romano puslapius, o juos skaitant laikas tikrai neprailgs. Karen Winter yra laisvai samdoma rašytoja, gyvena Berlyno priemiestyje, tačiau namuose praleidžia mažą laiko dalį, nes didžiausias jos hobis – kelionės, iš kurių ji parsiveža naujų įspūdžių savo būsimiems kūriniams. Skaitytojus tikrai pakerės itin vaizdingai aprašyta Afrikos gamta: su įspūdingais saulėlydžiais bei zebrų ir oriksų kaimenėmis, besiganančiomis tolumoje. „Ruta mylėjo šį kraštą. Ji mylėjo saulę, kuri vasarą įkaitina orą, o labiausiai mylėjo tolius ir neaprėpiamą horizontą. Toliai, šviesa ir tyla. Daugiau nieko gyvenime ir nereikia“. Tai kelionių - nuotykių romanas, kuriame skaitytojai ras visko po truputį: meilės ir klastos, netikrų jausmų ir apgaulės, vietos genčių papročių ir prietarų, magijos ir truputį misticizmo. Ir žinoma, išgirs istoriją apie legendinį deimantą, Dykumos Ugnį, namių sielos saugotoją ir valdytoją, kurio spindesyje apsireiškia jų protėvių viešpats, saugantis juos nuo nelaimių ir praradimų. Tačiau deimantas, tai tik negyvas šaltas akmuo. Ugnis turi degti pačiuose žmonėse. Galia ne akmenyje. Ji turi kilti iš pačių žmogaus sielos gelmių. Tik jie patys turi būti atsakingi už savo veiksmus ir tolimesnį gyvenimą. Nes žmogui susidūrus su nelaimėm ir sunkumais, jokie protėviai juk nepadės. Ir teks pasikliauti vien tik savo jėgomis, nuojauta bei turtinga gyvenimiška patirtimi. 2012 m. pasirodė „Dykumos Ugnies“ tęsinys, romanas „Savanos širdis“/„Das herz der savanne“. Tikėkimės, kad ateityje turėsime dar vieną progą praverti Kalvos namo duris ir sužinoti tolimesnius Zaldenų šeimos gyventojų likimus.

Rašyk savo komentarą