Knygos | Autoriai
Krepšelis
Prekių:0

Dievas visada keliauja incognito

Laurent Gounelle

Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia džiaugsmo, priversti išsukti iš įprasto kelio?

Įsivaizduokite – nepažįstamas žmogus išgelbsti jums gyvybę mainais už pasižadėjimą daryti viską, ko tik jis pareikalaus... jūsų paties labui. Priremtas prie sienos sutinkate ir atsiduriate keistoje padėtyje: regis, viskas ima slysti iš rankų... Jūsų gyvenimas – nebe jūsų valioje, tačiau daugeliu atžvilgių gerokai įdomesnis nei anksčiau! Vis dėlto pamažu apninka abejonės: ko iš tikrųjų siekia tas žmogus, kuris kišasi į jūsų gyvenimą? Kas jis toks? Ir kas tie paslaptingi jo aplinkos žmonės?

 

Tikiuosi, kad mano knygos ras savo skaitytoją. Rašydamas siekiau perteikti savo patirtį bei žinias, gautas iš neurologijos specialistų ir išminčių, kuriuos sutikau keliaudamas. Jie man daug davė: negalėjau viso to pasilikti vien sau.

Aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame. Kviečiu į daug ką pažvelgti kitaip.

Laurent Gounelle

Papildoma informacija

Dievas visada keliauja incognito Laurent Gounelle
  • Puslapių skaičius: 360
  • ISBN: 9786090104682
  • Leidimo metai: 2012-06
  • Išmatavimai: 0x0x0
  • Leidykla: Alma littera
  • Vertėjas: Lina Perkauskytė

Pirkite

Knygyno kaina: 13.37 € / 46.16 Lt
Paspaudę mygtuką būsite nukreipti į www.knyguklubas.lt

Susijusios knygos

  • Laimingas žmogus - Laurent Gounelle
  • Žmogus, kuris norėjo būti laimingas - Laurent Gounelle
  • Filosofas, kuris nebuvo išmintingas - Laurent Gounelle
  • KOMP. Širdies dūžiai/Žmogus, kuris norėjo būti laimingas - Laurent Gounelle, Jan-Philipp Sendker
  • 'Naujojo Hampšyro' viešbutis - John Irving
  • 1000° moteris - Hallgrimur Helgason
  • 12 dydis – nestora - Meg Cabot
  • 4 % šlovės - Deborah Schoeneman
  • 42 - Anrie Bordeaux
  • Adrianas Moulas ir masinio naikinimo ginklai - Sue Townsend

Lankytojų atsiliepimai

  • Geriausiai įvertintas atsiliepimas
  • +4 0 Arnoldas 2012-07-04 | 14:15

    Senas posakis „Svarbu ne kiekybė, o kokybė“, itin tinka žinomo prancūzų rašytojo Loreno Gunelio (Laurent Gounelle) kūrybai apibūdinti. Nors rašytojas parašė tik dvi knygas, tačiau kiekviena jų sukelia daugiau minčių ir pamąstymų nei perskaičius dešimtį kitų autorių knygų. Pirmasis šio autoriaus romanas „Laimingas žmogus“, pakvietęs skaitytojus į laimės paieškas Balio saloje, pasirodė 2008 m. Greitai jis buvo išversta į 23 kalbas, o 2010 m. sulaukėme ir lietuviško šios knygos leidimo. Praslinkus dvejiems metams, dienos šviesą išvydo antrasis Loreno Gunelio kūrinys „Dievas visada keliauja incognito“, kuriame gyvenimo prasmės paieškos bei asmeninių baimių įveikimo problemos sudomino ne vieną, net ir skeptiškiausią, skaitytoją. Lorenas Gunelis, turintis ekonomikos ir tarptautinės prekybos magistrų laipsnius, Kalifornijos universitete Santa Kruze būsimiems verslininkams dėsto asmeninio tobulėjimo kursą, grįstą jo taip mėgiama filosofija, psichologija bei PNL (pranc. la programmation neuro-linguistique) principais. Neurolingvistinis programavimas (NLP) - garsiausia ir kontroversiškiausia taikomosios psichologijos atmaina, kurios tikslas yra sukurti kuo daugiau komunikacijų, elgesio strategijų (schemų), padedančių išlaisvinti žmones nuo riboto mąstymo, fobijų arba depresijų. Tai ir požiūris, ir metodologija, leidžianti tirti mūsų subjektyvią patirtį ir ją modeliuoti. Būtent netradicinės filosofinės ir psichologinės įžvalgos, sumaniai įterptos į grožinės literatūros apmatus, ir pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą bei kritikų palyginimus su garsiuoju Paolo Coelhu ir jo romanu - „Alchemikas“. Romanas „Dievas visada keliauja incognito“ - neįtikėtina vieno asmens gyvenimo istorija, subtili psichologinė savianalizės studija, tobulėjimo ir savęs pažinimo link. Tačiau svarbiausia tai, kad daugumą šiame romane pateiktų vertingų idėjų ir patarimų galima drąsiai pritaikyti ir mūsų kasdieniame gyvenime, sprendžiant asmenines ar darbines problemas. Su pagrindiniu romano herojumi, dvidešimt ketverių metų Alanu Grinmoru, mes susipažįstame šiam pavojingai balansuojant ant vienos iš Eifelio bokšto plieninių sijų. Visą gyvenimą jį persekiojusių nesėkmių virtinę (tėvo ir patėvio išėjimą, motinos mirtį, mylimosios išdavystę) jis nusprendžia užbaigti „paryžietiškai“: „gyvenimo skrydžiu“ nuo Eifelio bokšto, nes daugiau nebemato prasmės tęsti savo betikslį ir beprasmį gyvenimą. Tačiau paskutinę gyvenimo minutę, jo ryžtingą apsisprendimą nutraukia nelauktai bokšto viršūnėje išdygęs solidus nepažįstamasis. Pareiškęs, kad „didelių sunkumų nebūna, būna tik maži žmoneliai“, jis pasiūlo nelaimėliui vos ne faustišką sandėrį, mainais į jo gyvybę. „Tu lieki gyvas, o aš tavimi pasirūpinu, įstatau į vėžes, išmokau gyventi, spręsti problemas, netgi jaustis laimingam. Mainais prisieksi daryti viską, ką tau pasakysiu. Prisieksi... gyvybe“. Smalsumas nugali ir Alanas prisiekęs pasirenka jam žadamą naująjį gyvenimą, atiduodamas savo gyvybės ir likimo vadžias į visiškai svetimas rankas. Nors pradžioje įmantrūs pokalbiai ir smagios užduotys atrodo tarsi vaikiškas žaidimas, užduotims pasunkėjus ir įgavus vis keistesnius jų atlikimo būdus, pakvimpa dideliais nemalonumais. O atidžiau pasidomėjus pačio gelbėtojo asmenybe, iškyla realus pavojus prarasti anksčiau taip nevertintą, o dabar tokią brangią ir mielą gyvybę... Prisipažinsiu, prieš skaitydamas šį romaną buvau skeptiškai nusiteikęs jo atžvilgiu. Kaip ir dauguma piliečių netikiu stebuklingais begalinės laimės ar amžinos meilės receptais, ar iš šalies barstomais įvairių gudragalvių placebiniais patarimais, tinkamais visiems gyvenimo atvejams. Tačiau rašytojas išlieka sąžiningas sau ir skaitytojams, nes nežada pateikti naujo ar genialaus laimės recepto. Jo tikslas - padėti mums suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos gyvenimo tiesos, kurias kažkodėl tai dažniausiai pamirštame ir kviečia mus į daug ką pažvelgti kiek kitaip. Pradėjus skaityti kūrinį nepasitikėjimo migla greitai išsisklaidė, nes tai ką siūlė autorius buvo pats tikrasis ir nesuvaidintas gyvenimas. Su džiugiais pakilimais ir nelauktais nuosmukiais, pirmąja meile ir karčia neapykanta, tuščiomis viltimis ir neįgyvendintomis svajonėmis. Ir pagrindinis herojus, Alanas, jaunas, geraširdis, kiek pasimetęs vaikinukas, savo nesėkmėmis ir „neįveikiamomis“ problemomis pasirodė toks artimas ir savas, tarsi seniai pažįstamas, bet šiek tiek primirštas draugas. Sąlyginai šį kūrinį būtų galima padalinti į dvi dalis. Ir jeigu pirmoje knygos pusėje autorius didesnį dėmesį skiria asmeninio tobulėjimo ir savęs pažinimo problemoms spręsti, tai antroje dalyje kūrinys nelauktai įgauna įtemptam trileriui būdingų bruožų. O netikėta pabaiga ir pribloškianti žinia iš praeities, suintriguos ne vieną skaitytoją. Romanas parašytas pirmu asmeniu, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją, lengva, sklandžia, puikiai suvokiama ir jumoru pagardinta kalba. Sakiniai trumpi ir aiškūs, neapsunkinti tuščiomis pseudofilosofinėmis įmantrybėmis ar giliamintiškomis frazėmis. Jie skrieja tarsi iš lanko paleistos strėlės, lengvai ir greitai pasiekdamos norimą tikslą. Šiuo atveju - skaitytoją. Nors kūrinio pavadinime ir minimas Dievo vardas, romanas su religija neturi nieko bendro. Tai tik dar vienas, dažnai gyvenime mus persekiojančio reiškinio „atsitiktinumas“ apibūdinimas. Nes kaip teigė Einšteinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito. Tačiau tai, kas mums gyvenime nutinka, dažnai nėra vien tik atsitiktinumas. Tai logiška įvairių įvykių ir reiškinių grandinė, dažnai įtakojanti mūsų elgseną ir poelgius. Anot autoriaus, reikia patirti tam tikrų dalykų, kurie pakeistų mūsų požiūrį, paskatintų atsikratyti baimių, abejonių bei nerimo. „Tik paniręs į tamsą išmoksi iš jos išeiti“. Lorenas Gunelis teigia, kad itin svarbu atsikratyti baimės nesutikti su kito žmogaus nuomone, išdrįsti prieštarauti, išsakyti savo troškimus ir pasiekti tai, ko norime. Ir nereikia pulti tenkinti kitų žmonių lūkesčių, nesistengti atitikti jų kriterijų ir vertybių. Priešingai - privalome būti kitokie, net jeigu kartais kitiems tai ir nepatinka. Turime suvokti kuo esame unikalūs, antraip mus ir toliau stelbs kiti žmonės. Itin svarbus ir aktualus pasirodė rašytojo patarimas, kurį galima lengvai pritaikyti ir amžinai verkšlenantiems lietuviams. „Atsikratykite aukos vaidmens, nes laimingų aukų niekada nebūna“. Puikus užrašas ant tautiečių marškinėlių! Rašytojas teigia, kad gyvenimas - ne teorija, o niekada nesibaigianti praktika. „Aš pasikliauju tik praktiškai įgyta patirtimi. Tik taip galima pakeisti žmogų. Visa kita tėra pliurpalai“. Kalbėdamas apie mūsų baimes bei abejones, autorius pabrėžia, kad nereikia bijoti susidurti su tikrove. Jis siūlo nevengti to, kas mus baugina ir gąsdina ar laukti, kol pati baimė išnyks. „Ir nereikia tūnoti kokioje nors slėptuvėje, kur tik dar labiau imsime bijoti nežinomybės, nes dauguma mūsų baimių - viso labo mūsų proto kūrinys“. Įdomios autoriaus mintys ir apie permainas, kurių dauguma mūsų itin vengia, nes dažniausiai mes linkę likti mums įprastoje, kad ir labai nemalonioje aplinkoje, o ne atsidurti naujoje, menkai pažįstamoje situacijoje. Dažnai mes tarsi pašauti paukščiai bejėgiškai skėsčiojame rankomis, teigdami, kad vieni šiame pasaulyje nieko negalime pakeisti ir kad viskam yra nustatytos ribos. Tačiau senas posakis, kad kiekvieno žmogaus galimybės turi ribas, anot autoriaus, iš esmės neteisingas, nes vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame. „Tas, kas nori užkopti į kalną neturėtų išsigąsti jo aukščio“. Rašytojas teigia, kad „kiekvienas iš mūsų galime pakeisti pasaulį. Jei tik nenuleisime rankų, neatsisakysime to, kuo tikime, ir neleisime sutrypti savo vertybių“. Ir čia pat pateikia itin taiklią Mohando „Mahatmos“ Gandžio citatą: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje“. O juk pasaulis - ne kas kita, kaip mes visi. Puiki, gili, mąstyti ir vertinti skatinanti knyga. Savotiškas gidas saviugdos bei savęs pažinimo link, sumaniai įterptas į grožinės literatūros rėmus. Be globėjiškų užuominų ar įsakmiai pamokamo, auklėjamo tono. Parašyta meistriškai ir nuoširdžiai, nesistengiant visiems įtikti ir nepataikaujanti pigiam, kičiniam skoniui. Skirta visiems tiems, kurie gyvenime nebijo permainų ir naujovių, kuriems sunkiai sekasi bendrauti su aplinkiniais, ir kuriuos nuolat kamuoja įvairios, dažniausiai pačių susikurtos baimės bei abejonės. Tai himnas tiems, kurie visą gyvenimą nori išlikti jauni, nuolat tobulėti, mokytis bei atrasti save ir linkę nepasiduoti protą kaustantiems įpročių gniaužtams bei apatiją keliančiam miesčioniškam komfortui. Juk norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime. Nedejuoti, o nuolat ir nenuilstamai judėti į priekį. Ir būti itin atidiems. Nes dažniausiai gyvenime svarbiausi dalykai būna sunkiausiai pastebimi.

  • Kiti atsiliepimai
  • 0 0 giedre 2016-08-13 | 17:44

    skaiciau as sias knygas. laimingas zmogus, dievas visada keliauja incognito. ziauriai idomios ir prasmingos priverciancios susimastyti. tikiuosi ka sios knygos pakeis daugelio gyvenima. taip ir mano. is visos sirdies siulau perskaityti siais knygas...

  • +4 0 Arnoldas 2012-07-04 | 14:15

    Senas posakis „Svarbu ne kiekybė, o kokybė“, itin tinka žinomo prancūzų rašytojo Loreno Gunelio (Laurent Gounelle) kūrybai apibūdinti. Nors rašytojas parašė tik dvi knygas, tačiau kiekviena jų sukelia daugiau minčių ir pamąstymų nei perskaičius dešimtį kitų autorių knygų. Pirmasis šio autoriaus romanas „Laimingas žmogus“, pakvietęs skaitytojus į laimės paieškas Balio saloje, pasirodė 2008 m. Greitai jis buvo išversta į 23 kalbas, o 2010 m. sulaukėme ir lietuviško šios knygos leidimo. Praslinkus dvejiems metams, dienos šviesą išvydo antrasis Loreno Gunelio kūrinys „Dievas visada keliauja incognito“, kuriame gyvenimo prasmės paieškos bei asmeninių baimių įveikimo problemos sudomino ne vieną, net ir skeptiškiausią, skaitytoją. Lorenas Gunelis, turintis ekonomikos ir tarptautinės prekybos magistrų laipsnius, Kalifornijos universitete Santa Kruze būsimiems verslininkams dėsto asmeninio tobulėjimo kursą, grįstą jo taip mėgiama filosofija, psichologija bei PNL (pranc. la programmation neuro-linguistique) principais. Neurolingvistinis programavimas (NLP) - garsiausia ir kontroversiškiausia taikomosios psichologijos atmaina, kurios tikslas yra sukurti kuo daugiau komunikacijų, elgesio strategijų (schemų), padedančių išlaisvinti žmones nuo riboto mąstymo, fobijų arba depresijų. Tai ir požiūris, ir metodologija, leidžianti tirti mūsų subjektyvią patirtį ir ją modeliuoti. Būtent netradicinės filosofinės ir psichologinės įžvalgos, sumaniai įterptos į grožinės literatūros apmatus, ir pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą bei kritikų palyginimus su garsiuoju Paolo Coelhu ir jo romanu - „Alchemikas“. Romanas „Dievas visada keliauja incognito“ - neįtikėtina vieno asmens gyvenimo istorija, subtili psichologinė savianalizės studija, tobulėjimo ir savęs pažinimo link. Tačiau svarbiausia tai, kad daugumą šiame romane pateiktų vertingų idėjų ir patarimų galima drąsiai pritaikyti ir mūsų kasdieniame gyvenime, sprendžiant asmenines ar darbines problemas. Su pagrindiniu romano herojumi, dvidešimt ketverių metų Alanu Grinmoru, mes susipažįstame šiam pavojingai balansuojant ant vienos iš Eifelio bokšto plieninių sijų. Visą gyvenimą jį persekiojusių nesėkmių virtinę (tėvo ir patėvio išėjimą, motinos mirtį, mylimosios išdavystę) jis nusprendžia užbaigti „paryžietiškai“: „gyvenimo skrydžiu“ nuo Eifelio bokšto, nes daugiau nebemato prasmės tęsti savo betikslį ir beprasmį gyvenimą. Tačiau paskutinę gyvenimo minutę, jo ryžtingą apsisprendimą nutraukia nelauktai bokšto viršūnėje išdygęs solidus nepažįstamasis. Pareiškęs, kad „didelių sunkumų nebūna, būna tik maži žmoneliai“, jis pasiūlo nelaimėliui vos ne faustišką sandėrį, mainais į jo gyvybę. „Tu lieki gyvas, o aš tavimi pasirūpinu, įstatau į vėžes, išmokau gyventi, spręsti problemas, netgi jaustis laimingam. Mainais prisieksi daryti viską, ką tau pasakysiu. Prisieksi... gyvybe“. Smalsumas nugali ir Alanas prisiekęs pasirenka jam žadamą naująjį gyvenimą, atiduodamas savo gyvybės ir likimo vadžias į visiškai svetimas rankas. Nors pradžioje įmantrūs pokalbiai ir smagios užduotys atrodo tarsi vaikiškas žaidimas, užduotims pasunkėjus ir įgavus vis keistesnius jų atlikimo būdus, pakvimpa dideliais nemalonumais. O atidžiau pasidomėjus pačio gelbėtojo asmenybe, iškyla realus pavojus prarasti anksčiau taip nevertintą, o dabar tokią brangią ir mielą gyvybę... Prisipažinsiu, prieš skaitydamas šį romaną buvau skeptiškai nusiteikęs jo atžvilgiu. Kaip ir dauguma piliečių netikiu stebuklingais begalinės laimės ar amžinos meilės receptais, ar iš šalies barstomais įvairių gudragalvių placebiniais patarimais, tinkamais visiems gyvenimo atvejams. Tačiau rašytojas išlieka sąžiningas sau ir skaitytojams, nes nežada pateikti naujo ar genialaus laimės recepto. Jo tikslas - padėti mums suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos gyvenimo tiesos, kurias kažkodėl tai dažniausiai pamirštame ir kviečia mus į daug ką pažvelgti kiek kitaip. Pradėjus skaityti kūrinį nepasitikėjimo migla greitai išsisklaidė, nes tai ką siūlė autorius buvo pats tikrasis ir nesuvaidintas gyvenimas. Su džiugiais pakilimais ir nelauktais nuosmukiais, pirmąja meile ir karčia neapykanta, tuščiomis viltimis ir neįgyvendintomis svajonėmis. Ir pagrindinis herojus, Alanas, jaunas, geraširdis, kiek pasimetęs vaikinukas, savo nesėkmėmis ir „neįveikiamomis“ problemomis pasirodė toks artimas ir savas, tarsi seniai pažįstamas, bet šiek tiek primirštas draugas. Sąlyginai šį kūrinį būtų galima padalinti į dvi dalis. Ir jeigu pirmoje knygos pusėje autorius didesnį dėmesį skiria asmeninio tobulėjimo ir savęs pažinimo problemoms spręsti, tai antroje dalyje kūrinys nelauktai įgauna įtemptam trileriui būdingų bruožų. O netikėta pabaiga ir pribloškianti žinia iš praeities, suintriguos ne vieną skaitytoją. Romanas parašytas pirmu asmeniu, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją, lengva, sklandžia, puikiai suvokiama ir jumoru pagardinta kalba. Sakiniai trumpi ir aiškūs, neapsunkinti tuščiomis pseudofilosofinėmis įmantrybėmis ar giliamintiškomis frazėmis. Jie skrieja tarsi iš lanko paleistos strėlės, lengvai ir greitai pasiekdamos norimą tikslą. Šiuo atveju - skaitytoją. Nors kūrinio pavadinime ir minimas Dievo vardas, romanas su religija neturi nieko bendro. Tai tik dar vienas, dažnai gyvenime mus persekiojančio reiškinio „atsitiktinumas“ apibūdinimas. Nes kaip teigė Einšteinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito. Tačiau tai, kas mums gyvenime nutinka, dažnai nėra vien tik atsitiktinumas. Tai logiška įvairių įvykių ir reiškinių grandinė, dažnai įtakojanti mūsų elgseną ir poelgius. Anot autoriaus, reikia patirti tam tikrų dalykų, kurie pakeistų mūsų požiūrį, paskatintų atsikratyti baimių, abejonių bei nerimo. „Tik paniręs į tamsą išmoksi iš jos išeiti“. Lorenas Gunelis teigia, kad itin svarbu atsikratyti baimės nesutikti su kito žmogaus nuomone, išdrįsti prieštarauti, išsakyti savo troškimus ir pasiekti tai, ko norime. Ir nereikia pulti tenkinti kitų žmonių lūkesčių, nesistengti atitikti jų kriterijų ir vertybių. Priešingai - privalome būti kitokie, net jeigu kartais kitiems tai ir nepatinka. Turime suvokti kuo esame unikalūs, antraip mus ir toliau stelbs kiti žmonės. Itin svarbus ir aktualus pasirodė rašytojo patarimas, kurį galima lengvai pritaikyti ir amžinai verkšlenantiems lietuviams. „Atsikratykite aukos vaidmens, nes laimingų aukų niekada nebūna“. Puikus užrašas ant tautiečių marškinėlių! Rašytojas teigia, kad gyvenimas - ne teorija, o niekada nesibaigianti praktika. „Aš pasikliauju tik praktiškai įgyta patirtimi. Tik taip galima pakeisti žmogų. Visa kita tėra pliurpalai“. Kalbėdamas apie mūsų baimes bei abejones, autorius pabrėžia, kad nereikia bijoti susidurti su tikrove. Jis siūlo nevengti to, kas mus baugina ir gąsdina ar laukti, kol pati baimė išnyks. „Ir nereikia tūnoti kokioje nors slėptuvėje, kur tik dar labiau imsime bijoti nežinomybės, nes dauguma mūsų baimių - viso labo mūsų proto kūrinys“. Įdomios autoriaus mintys ir apie permainas, kurių dauguma mūsų itin vengia, nes dažniausiai mes linkę likti mums įprastoje, kad ir labai nemalonioje aplinkoje, o ne atsidurti naujoje, menkai pažįstamoje situacijoje. Dažnai mes tarsi pašauti paukščiai bejėgiškai skėsčiojame rankomis, teigdami, kad vieni šiame pasaulyje nieko negalime pakeisti ir kad viskam yra nustatytos ribos. Tačiau senas posakis, kad kiekvieno žmogaus galimybės turi ribas, anot autoriaus, iš esmės neteisingas, nes vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame. „Tas, kas nori užkopti į kalną neturėtų išsigąsti jo aukščio“. Rašytojas teigia, kad „kiekvienas iš mūsų galime pakeisti pasaulį. Jei tik nenuleisime rankų, neatsisakysime to, kuo tikime, ir neleisime sutrypti savo vertybių“. Ir čia pat pateikia itin taiklią Mohando „Mahatmos“ Gandžio citatą: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje“. O juk pasaulis - ne kas kita, kaip mes visi. Puiki, gili, mąstyti ir vertinti skatinanti knyga. Savotiškas gidas saviugdos bei savęs pažinimo link, sumaniai įterptas į grožinės literatūros rėmus. Be globėjiškų užuominų ar įsakmiai pamokamo, auklėjamo tono. Parašyta meistriškai ir nuoširdžiai, nesistengiant visiems įtikti ir nepataikaujanti pigiam, kičiniam skoniui. Skirta visiems tiems, kurie gyvenime nebijo permainų ir naujovių, kuriems sunkiai sekasi bendrauti su aplinkiniais, ir kuriuos nuolat kamuoja įvairios, dažniausiai pačių susikurtos baimės bei abejonės. Tai himnas tiems, kurie visą gyvenimą nori išlikti jauni, nuolat tobulėti, mokytis bei atrasti save ir linkę nepasiduoti protą kaustantiems įpročių gniaužtams bei apatiją keliančiam miesčioniškam komfortui. Juk norint gyventi, tereikia dalyvauti gyvenime. Nedejuoti, o nuolat ir nenuilstamai judėti į priekį. Ir būti itin atidiems. Nes dažniausiai gyvenime svarbiausi dalykai būna sunkiausiai pastebimi.

Rašyk savo komentarą